- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Pavilnių regioninis parkas


Grožį jam dovanojo ledynai

Pavilnių regioninis parkas, įsikūręs rytiniame sostinės pakraštyje, stipriai skiriasi nuo kitų saugomų teritorijų. Pirma, tuo, kad yra pats mažiausias Lietuvoje ( užima vos 2150 hektarų plotą, kurio 73 proc. tenka miškams ). Antra, tuo, kad jame itin maža lygių vietovių: parko reljefas sėte nusėtas unikaliais, kažkada tirpusio ledynų vandens išgraužtais eroziniais raguvynais, kalvomis, ozais, gūbriais ir kitais geomorfologiniais dariniais su jiems būdingų augalų ir gyvūnų bendrijomis. Gamtininkai itin vertina Ribiškių ir Iškartų didžiąsias erozines vėduokles, Tuputiškių kalvų sistemą, ilgiausius šalyje Lyglaukių atragius ( ilgus ir siaurus gūbrius ), stačiais šlaitais ir giliai išraižytus Ancučių ir Pūčkorių raguvynus, Markučių erozines raguvas, vaizdingą Vilnios slėnį... Unikaliam parkui išsaugoti čia įsteigti penki kraštovaizdžio ir du geomorfologiniai draustiniai... Juk tokių į kalvų šlaitus įsirėžusių ir juos tankiai suskaidžiusių žemės paviršiaus formų, vietomis suformuojančių vėduokles, labirintus ir kitus darinius, retai kur pamatysi.

Lankytojams čia visuomet yra kas veikti: šiltesniuoju metų laiku galima išsirengti į pažintinius pėsčiųjų žygius, paplaukioti baidarėmis, pasigrožėti parku iš oro baliono, žiemą – paslidinėti įrengtose kalnų slidinėjimo trasose. Esama čia ir kelių, tinkančių mėgėjams keliauti automobiliais. Kiek sunkiau kalvomis riedėti dviratininkams, nebent tik kruopščiai ištyrinėjus maršrutą ir pasirinkus lygesnes parko vietas. Patogiausia, žinoma, parko žemę matuoti savomis kojomis, bet visai šiai teritorijai pažinti tikrai neužtenka nei vieno, nei dviejų savaitgalių.

Pažintiniai takai – pažinimui. Giliam ir įvairiapusiam

Tą žinodami, su draugais nutarėme išbandyti vienus iš svarbiausių lankytojams siūlomų parko maršrutų – pakeliauti Pūčkorių ir Sapieginės pažintiniais takais. Dabar, kai pėsčiųjų žygiai jau sukarti ir liko tik prisiminimuose, pasakysime: kad išvystum šitokį gamtos grožį ir tiek daug sužinotum, vertėjo negailėti kojų. Ko vertas, pavyzdžiui, vien Vilnios slėnio perlas – Pūčkorių geologinė atodanga. Šis gamtos kūrinys – Vilnios slėnio dešiniojo šlaito skardingas ruožas – yra 65 metrų aukščio ir 260 metrų ilgio. Jame matyti skirtingu  laiku ledynų suformuoti smėlio, molio, žvyro, priemolio sluoksniai. Pasigrožėti unikaliu kraštovaizdžiu ir Vilnios kilpa nuo atodangos, be gausaus mūsų būrio, buvo atvykę nemažai pavienių žmonių, tarp kurių girdėjosi ir nelietuviškai kalbančių. Tiesa, garbaus amžiaus lankytojų tarp besigrožinčiųjų buvo nedaug, jau nekalbant apie neįgaliuosius, kuriems pasiekti šį gamtos perlą kol kas neįmanomas dalykas. Pabrėžiame „kol kas“, kadangi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos pastangomis atodanga netrukus bus nesunkiai pasiekiama bet kokio fizinio pajėgumo žmonėms. Kaip papasakojo minėtų parkų direktorė Vida Petiukonienė, jau kitais metais lankytojų patogumui čia bus nutiestas žymiai patogesnis kelias – su apskaičiuotais nuolydžiais, įrengtais pandusais ir t.t. Nors serpantinu vingiuojanti atkarpa bus žymiai ilgesnė, ji nebus tokia stati, kad jos negalėtų įveikti neįgaliojo vežimėlis. Be to, šalia atodangos atsiras patogi mašinų stovėjimo aikštelė. Lėšų iš ES šiam svarbiam reikalui padėjo gauti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.

Svarbus Pūčkorių pažintinio tako objektas – Pūčkorių dvaro ( anksčiau vadinto Puškarnios dvaru ) teritorija. Puškarnios dvaras gyvavo jau XIV amžiuje. Iki mūsų laikų yra išlikę jo XVIII – XIX a. statiniai. Abiejose Vilnios pusėse seniau kūrėsi visa ankstyvoji Vilniaus pramonė. Būta čia ir senosios patrankų liejyklos, priklausiusios LDK vyriausybės iždui, ir liejusios įvairaus dydžio patrankas, o vėliau – ir varpus. Puškarnioje taip pat buvo pastatytas vandens malūnas bei popieriaus fabrikas.

Apžiūrėjome Prancūziškąjį malūną, kurį 1838 metais buvo pastatęs prancūzas Karolis Devimas. Dabar šioje vietoje įsikūręs Belmonto pramogų ir poilsio kompleksas. Pasigrožėjome senojo malūno užtvanka, vandens kanalu, pėsčiųjų lieptu per užtvanką. Nuo čia pėsčiųjų takas kilo į Vilnios slėnio viršų, link garsaus Pūčkorių piliakalnio su akmens amžiaus gyvenviete. Tai – jau valstybinės reikšmės archeologijos paminklai. Etnokultūros mylėtojai šį piliakalnį puikiai žino kaip vietą, kurioje švenčiamos pavasario Lygiadienio ir tėviškės pažinimo šventės.

Šiame pažintiniame take Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija yra įrengusi daug informacinių stendų, nutiesusi laiptų ir lieptelių, pastačiusi suoliukų... Mūsų dėmesį patraukė įspūdingas saulės laikrodis su medžio drožiniais išpuoštu strypu ir valandas žyminčiomis akmeninėmis kėdutėmis. Šioje gražioje pievelėje kasmet savo šventes organizuoja skautai, sekdami senosiomis etnokultūrinėmis tradicijomis.

Keliaudami Sapieginės pažintiniu taku, pirmiausia norėjome pasigrožėti Sapieginės, Šveicarijos, Iškartų eroziniais atragiais, apie kuriuos buvome tiek girdėję. Išties, užkopus į šių vietovių kalvas, atsivėrė puikios Vilniaus apylinkių panoramos ir įspūdingi toliai. Iškartų kraštovaizdžio draustinis patraukė dėmesį labai raiškiu savuoju reljefu, neveltui jį taip pamėgę žiemos sporto mėgėjai.

Oficialia Sapieginės pažintinio tako pradžia laikoma sostinės Antakalnio rajone esanti Šilo gatvė, kurios prieigoje, po Sapieginės kalnu, stūkso dar lenkų okupacijos metais  pastatyti Vilniaus gynybiniai įrenginiai, liaudyje vadinami Antakalnio bunkeriais. Vėliau takas veda link Žolyno gatvės bei Saulės slėnio ir driekiasi aukštyn siekdamas minėtąsias Šveicarijos ir Iškarto vietoves ir vėl grįždamas atgal į Šilo gatvę. Tačiau mes savo žygį pradėjome nuo Žolyno gatvės, kurios dešinėje pusėje esančioje mašinų stovėjimo aikštelėje buvo patogu palikti automobilį ir toliau keliauti pėsčiomis. Pakeliui link bunkerių esama puikios vaikų žaidimo aikštelės, patiksiančios tiems, kurie keliauja su savo atžalomis. Apskritai takas įrengtas puikiai, visur gausu nuorodų, kuria kryptimi eiti, netrūksta informacinių stendų su žiniomis apie teritorijas, kuriomis žygiuojama, pavargus galima atsipūsti ant pastatytų suolelių. Juk kelias netrumpas – bendras maršruto ilgis, vedantis po Šveicarijos raguvynus ir Sapieginės kalvas, siekia apie aštuonis kilometrus. Esama ganėtinai stačių vietų, kuriuose parko direkcija yra nutiesusi laiptus. Žinoma, kiek sunkiau juos įveikti tiems, kurie keliauja dviračiais arba vyksta su vežimėliuose sėdinčiais mažaisiais.

Tačiau šįkart plačiau norėtųsi prabilti apie vieną įdomiausių Sapieginės pažintinio tako objektų – gynybinius įtvirtinimus. Tai jų pasižiūrėti traukia čionai specializuotos lankytojų grupės, kurias dažniausiai veda parko direkcijos pasikviečiamas puikus šios srities žinovas – archeologas Kęstutis Katalynas.

Išlikę penki didžiuliai bunkeriai – ruošimosi kariniams veiksmams liudininkai – turi po dvi šaudymo angas, tačiau iš čia nenuaidėjo nei vienas šūvis. Tiesa, bunkeriai puikiai tarnavo kaip sandėliai ir slėptuvės. Dabar jie, puikiai sutvarkyti iš ES lėšų ( ačiū padėjusiai Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai ), tarnauja kaip geros žiemavietės šikšnosparniams. 

Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijai teko sutvarkyti Šilo gatvėje esantį vieną požeminį gynybinį įrenginį, skirtą europinių plačiaausių šikšnosparnių žiemavietei įrengti. Lėšų tam buvo gauta iš Europos Sąjungos. Padirbėta iš peties: gyvūnėliams iškabinti inkilai, patalpoje pastatyti suolai, prie sienos pritvirtintas ekranas, kad atvykusiems lankytojams būtų galima pademonstruoti filmą apie šikšnosparnių gyvenimą. Požeminei patalpai saugoti įdėtos tvirtos metalinės durys. Tik neilgai jos teišbuvo: metalo vagys netrukus jas nuėmė nuo vyrių ir išnešė į supirktuvę. Suolus ilgapirščiai išvežė, elektros instaliaciją išplėšė, šikšnosparniams skirtus inkiliukus išdaužė. Kai buvo įstatytos naujos durys, istorija pasikartojo. Bandyta duris netgi privirinti, tačiau ir tai negelbėjo: vienąsyk ateita su specialiu pjovimo įrenginiu ir vis vien išpjauta. Nusiminę parko darbuotojai vėl ir vėl taiso piktadarių padarytą žalą: pažintinės klasės jau nebeatkursi, tačiau žiemojančius šikšnosparnius juk apsaugoti reikia...

Lankymui dabar pritaikytas vienintelis gynybinis įrenginys, tik esantis ne Šilo gatvėje, o prie Pūčkorių atodangos. Jį gali apžiūrėti einantys ne Sapieginės, o Pūčkorių pažintiniu taku. Kitus įdomius bunkerius parko gidas, archeologas Kęstutis Katalynas besidomintiems rodo sostinės Kojelavičiaus gatvėje. Tiesa, jie užpilti smėliu. Tą padarė atsitraukianti okupacinė kariuomenė, bet smėlis pasirodė esąs puikus konservantas, padėjęs išsaugoti iki šių dienų šiuos gynybinius įrenginius nesudrėkusius ir nesuirusius. Kai bus sugalvota, kaip juos pritaikyti visuomenės poreikiams, smėlį bus galima išvalyti. Na, o apie šikšnosparnius lankytojams visuomet įdomiai pasakoja biologas Kazimieras Baranauskas. Pasižadame kitąsyk būtinai su jais aplankyti šiuos objektus.

Įrenginys pykčiui išlieti

Kalbėdama apie kovą su tais parko lankytojais, kurie, kupini nesuprantamo įsiūčio, viską laužo, niokoja, gadina, Vida Petiukonienė sakėsi turinti idėją jiems pastatyti „perteklinės energijos nugarintoją“. Tai turėtų būti maždaug penkių metrų ilgio medžio rastas su prie jo stora grandine pritvirtinta didele kuoka. Šalia esantis užrašas skelbtų: „Atsikratyk savo piktosios energijos, daužydamas mane, o ne niokodamas gamtą. Nes gamtoje turi būti tyras ir švarus“.

„Energijos nugarintojas“ turėtų virsti tokiu pačiu simboliu, kokiu yra virtęs Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos pastatytas paminklinis akmuo žmogaus sąžinei. Tiesa, įkurdintas jis nebe Pavilnyje, o Verkių dviračių take. Po to, kai prieš pat šio dviračių tako atidarymą kažkas atvežė ir ant šio tako išvertė visą sunkvežimį statybinių atliekų... Ir stūkso dabar šalia dviračių tako riedulys su užrašu „Čia palaidota žmogaus sąžinė“.

„Gal išliejęs savo pyktį rąsto daužymo metu lankytojas jau nebeturės energijos viską naikinti aplinkui? Gal tada išliks neapkapoti medžiai, nesuniokotos regyklos, nesudegintos pavėsinės?“ – retoriškai klausia Vida Petiukonienė.

Gal...

Unikalus istorinis – kultūrinis paveldas

Taip, ir juo gali didžiuotis Pavilnių regioninis parkas. Istorinių šios srities objektų čia gausu kaip niekur kitur. Imkime kad ir Naujosios Vilnios pilkapyną, datuojamą I tūkstantmečio antrosios pusės data. Prie Vilnios upės slėnio rytinio pakraščio yra puikiai išsilaikę ir gerai įžiūrimi keturi pilkapiai, nusidriekę maždaug trisdešimties metrų ilgio juosta. Čia jau seniau vykusių kasinėjimų metu aptikta žmonių ir žirgų kapų bei įkapių.

Pavilnių regioninio parko direkcija dabar aktyviai tvarko Naujosios Vilnios pilkapius. Pasak parko darbuotojų, vėluojanti ateiti žiema – tik į naudą šio archeologinio komplekso tvarkytojams. Greta pilkapyno atsiras informacinis stendas, bus įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, patogus priėjimas, aplinką papuoš lauko rieduliai su iškaltais senoviniais rašmenimis bei autentiškas aukuras. Beje, šis pilkapynas niekada ir nebuvo primirštas: per Vėlines čia visuomet sužimba žvakelės ir giedamos senovinės giesmės.

Garsus kultūros paveldo objektas yra Rokantiškių pilies kalnas. Ant jo XII a. stovėjo graži pilis, LDK kunigaikščio Alšio pastatydinta. Apskritai Rokantiškės buvo dalinių kunigaikščių Alšėniškių teritorija, o pilis vienu metu buvo atitekusi ir karalienei Bonai, ir LDK Didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, ir didikams Goštautams bei Pacams. Tai buvo viena gražiausių renesansinių Lietuvos pilių. Deja, XVII a. vykusio karo su Rusija metu buvo sugriauta ir daugiau nebeatstatyta.

Rokantiškių pilies kalno vietą yra kruopščiai tyrinėję archeologai. Mat čia yra išlikę gerai matomi mūrų griuvėsiai – buvusių rūmų pirmasis aukštas, o po žeme aptiktas neblogai išsilaikęs rūsys. Daug įdomių dalykų čia yra surasta kasinėjimų metu: nustatyta, jog rūmų sienos buvo išmūrytos iš gerai išdegtų plytų, į kurias buvo įmaišyti lauko rieduliai; aptikti pirmojo rūmų aukšto lubų skliautai, buvusių langų ertmės. Per neseniai vykusius kasinėjimus specialistai atkasė kieme buvusių statinių sienas, gotikos ir renesanso laikotarpio pamatus, skliautuotus rūsius, buvusių rūmų vartų vietą. Na, ir, suprantama, aptikta tradicinių radinių: XVI a. koklių, indų šukių, čerpių...

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė Vida Petiukonienė pasakojo, kaip atidžiai direkcijos darbuotojai sekė kasinėjimų eigą, kaip džiaugėsi jų  rezultatais. „Apie autentiškus radinius taip norėjosi papasakoti visuomenei. Tačiau vos užsiminę apie praskleistą praeities uždangą, susilaukėme nelauktų svečių – juodųjų archeologų. Dieną darbuodavosi tikrieji tyrinėtojai, naktį – jie. Štai tada ir supratome, kad visų mūsų labui informaciją visuomenei reikia dozuoti. Kitaip nebeliks ko konservuoti ir eksponuoti...“

Neįmanoma nepaminėti ir Pavilnių regioninio parko teritorijai priklausančių Markučių – LDK didžiųjų kunigaikščių vasarvietės, vėliau valdytos daugelio didikų ir galiausiai tapusios garsiojo rusų poeto Aleksandro Puškino sūnaus Grigorijaus ir jo šeimos gyvenamąja vieta. Grigorijus Puškinas su savo žmona Varvara buvo paskutinieji Markučių dvaro savininkai. Čia ošė ūksmingas penkiolikos hektarų parkas, būta nemažo skaičiaus vasarnamių, kuriuos šeimininkai išnuomodavo kitiems. Deja, valdyti dvarui priklausančias žemes jiems ne itin sekėsi, ypač nelengva finansinė padėtis susiklostė po Pirmojo pasaulinio karo ir Spalio revoliucijos. Varvarai Puškinai mirus skolose, čia ketvirtajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje buvo įkurtas literatūrinis A. Puškino muziejus, kuriame lankytojų gausu iki šiol.

Smalsiems parko lankytojams būtinai dar vertėtų aplankyti technikos istoriją atskleidžiantį Kučkuriškių popieriaus fabriką, Tuputiškių serpantiną, primenantį kalnų kelią, originalų Sapieginės vandens rinkimo griovių kompleksą, pasigrožėti labai vaizdingu Vilnios upės slėniu, pasižvalgyti į vaizdingas apylinkes iš daugiau kaip penkiolikos regyklų. Jeigu yra galimybė – baidarėmis praplaukti Vilnia, ypač pavasarį, kai ji būna vandeningesnė ir sraunesnė. Taigi, kaip minėjau, žygiuose teks praleisti ne vieną, ir ne du savaitgalius.

Dana Kurmilavičiūtė

Keliautojo atmintinė -  Pavilnių regioninio parko lankymo taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt