- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Virginijus Keraminas


Dzūkijos nacionalinis parkas. Žygis Dainavos apygardos partizanų takais (I dalis)

Birželio mėnuo su savo permainingais orais niekaip neleidžia mums išsirinkti momento, kada

galėsime įsirengti numatytą bazinę stovyklą Puvočiuose daugiadieniams žygiams po Dzūkijos

nacionalinį parką, Dainavos apygardos partizanų takais. Galų gale nutarėme nebelaukti

paguodos iš oro ir pradėjome krautis daiktus žygiui. Stovyklauti buvome numatę apie 15 dienų,

tad daiktų, reikmenų susidėjo nemaža krūva. Tam reikalui iš visų turimų palapinių, nutarėme

pasiimti didžiausią, kad nereikėtų, lietui žliaugiant, tūnoti susirietus. Dar praeitais metais,

parsisiuntėme iš Anglijos palapinę Vango 500, 2009 m. pavyzdžio, tad knietėjo išbandyti ją. Ir

štai jau mūsų traukinys, skaičiuodamas pabėgius, skuba iš Vilniaus į Varėną. Varėnos autobusų

stotyje sužinome absurdišką naujieną, kad autobusas iš Varėnos į Puvočius kursuoja tik 2 kartus

per savaitę. Eiti pėsčiomis iš Varėnos į Puvočius buvo neįmanoma, nes mūsų mantą sudarė

keturios 70 litrų talpos kuprinės, o mūsų grupę sudarė tik 2 žmonės. Paklausus šalia autobusų

stoties merdinčio iš nuobodulio taksisto, kiek kainuotų nuvažiuoti iki Puvočių, jo apsnūdęs

veidas akimirksniu įgavo spalvą ir suapvalėjusios gudrios akys, mirksinčios lyg taksometras,

pradėjo „piešti“ sumą, kuri pabaigoje jo įspūdingo pasakojimo išsipūtė iki 50 litų. Mums ta

suma pasirodė „išbridusi“ iš normos ribų. Nesupratome to taksisto filosofijos: tai jo darbas,

biznis ar būdas pasislėpti nuo šeimyninės buities? Galiausiai pradžiugino pats likimas- pasirodo

autobusai kursuoja penktadieniais, trečiadieniais, o šiandien kaip tik trečiadienis ir iki išvykimo

likę vos 30 minučių. Sukrauname daiktus ant nedidelio autobusiuko galinės sėdynės, kurį iki

išvažiavimo pilnai užpildo keleiviai. Pajudėjus autobusiukui, ore pasklinda būdinga Dzūkijos

regionui tema – grybai. Grybavimas dzūkams kaip ir kasdieninė programa. Negrybaujantis

dzūkas, tai tas pats, kaip nieko nesistengiantis apgauti čigonas... Į pokalbį kol kas nesiveliame,

bet iš išraiškingų pasakojimų įsivaizduojame visą grybų pasaulio perimetrą: Varėna-

Marcinkonys- Puvočiai- Lavysas. Iki Puvočių autobusiukas palaipsniui ištuštėjo, o gretimoje

sėdynėje sėdinti Puvočių kaimo moterėlė informuoja mus visais reikiamais Puvočių kaimo

strateginiais klausimais: pienas, kiaušiniai, svogūnai, bulvės, krapai... (tiesa, „Kurcinio ašarų“

amžius Puvočiuose jau saulėlydžio depresijoje). Vairuotojas paklusniai sustojo prie didelės

poilsiavietės aikštės, kurioje dažnai vyksta planiniai ir neplaniniai programiniai renginiai. Apėję

visą kempingo teritoriją, vietą bazei išsirinkome šiaurinėje poilsiavietės dalyje. Statant palapinę,

privažiavo „rusiškas džipas“, su skiriamaisiais ženklais ant automobilio durelių ir iš jos išlipęs

Aplinkos apsaugos ryšiams su visuomene specialistas Vytautas, įteikė mums Dzūkijos

nacionalinio parko lankstinuką, primindamas mokamos poilsiavietės įkainius. Po pusvalandžio

mes jau gėrėme kavą, užplikytą laužu kvepiančiu vandeniu, o dar po pusvalandžio gaivinomės

vėsioje Merkio tėkmėje...

Kitą rytą pabudome anksti - 5 val. Visa erdvė, supanti mus, buvo prisodrinta nuostabiausio

paukščių čiulbesio. Dar lindėdami miegmaišiuose spėliojome - kelių rūšių paukšteliai čia suokia.

Aiškiausiai išsiskyrė nepakartojama kikilio trelė. Nenusileisdamas savo vokaliniais gabumais,

jam akomponavo strazdas ir dar kažkoks mums nežinomas paukštelis, nelyginant upelio

čiurlenimas, užliedavo atsiveriančias pauzes tarp kikilio ir strazdo dueto. Saulės spinduliai per

palapinės stoglangius užtvindę salono erdvę, pranašavo nuostabios dienos pradžią. O mes taip

įsijautėme į paukštelių čiulbesį, kad nedrįsome lįsti iš miegmaišių, bijodami sudrumsti tą

nuostabų gamtos garsų foną. Tačiau mūsų dienotvarkė buvo prisodrinta įvairių reikalų, kuriuos

reikėjo atlikti jau prabudus. Pirmas uždavinys atsikėlus – išgauti ugnį iš dar likusių lauže

vakarykščių žarijų, jei tokių dar yra ir apsirūpinti malkomis. Vietovė labai populiari ir

intensyviai lankoma, todėl kuro klausimas pakankamai aktualus. Įpučiame ugnį, sumetame dar iš

vakaro paliktas tam reikalui malkas ir lengva ristele pasileidžiame į Merkį . Grįždami išsimaudę,

apeiname ištuštėjusias stovyklavietes ir prisirenkame tinkamų malkų. Gurkšnojame kavą su

chalva ir 1000 – ajį kartą žemėlapyje nagrinėjame užsibrėžtus maršrutus, kurių kiekvienas

metras ir taip jau pakankamai seniai gyvena pasamonėje. Į kuprines susimetame būtiniausius reikmenis ir per linguojantį Merkio tiltą patraukiame Kasčiūnų link. Šios dienos plane

apsilankyti vienintelio likusio gyvo Dainavos apygardos partizano Juozo Jakavonio -Tigro

sodyboje, kurioje atstatytas buvęs Dainavos apygardos partizanų štabas. Paėję iki sankryžos

Mardasavas-Kasčiūnai-Puvočiai, pastebėjome, kad dar pakankamai ankstyvas metas vizitui pas

partizaną Tigrą, tad laiką nutarėme trumpinti grybaudami. Juk būtų apsileidimas, stovyklaujant

grybingiausiose Lietuvos vietovėse, į kasdienį meniu neįtraukti grybų, kurie čia auga tiesiog ant

miško takelių. Mūsų vadinamas voveraites vietiniai vadina lepeškomis ir jei dzūkui pasakysi

buvau grybauti, jis būtinai tave pataisys- kad dabar auga tik lepeškos, o tikrų grybų dar nėra.

Dzūkai grybauja tik baravykus, o voveraites lepeškauja. Lėtai, abipus miško keliuko,

pasklidome pietvakarių kryptimi. Voveraitės mirgėjo visur. Taip nejučia mes priėjome

Jakavonių sodybą, kuri yra kairėje keliuko pusėje ir ribojasi su Kvaraciejiškės mišku. Sodybos

ansamblį sudaro keletas ūkinių pastatų ir gyvenamas trobesys, kurie ovaliniu ratu supa erdvų

kiemą. Ši sodyba autentiškumą išlaikiusi iš prieškario laikų. Įnirtingas nepermaldaujamo sargo

Rudžio lojimas einant mums per kiemą, perspėjo šeimininką apie mūsų atvykimą. Po šilto ir

malonaus pasisveikinimo, mes susėdome ant suoliuko, esančio šalia bunkerio, kuriame buvo

įsikūręs Dainavos apygardos štabas. Partizanas Tigras buvo vadavietės globėjas. Šis bunkeris

niekada nebuvo išduotas ir surastas, nors priešas keletą kartų savo netikėtu pasirodymu, leido

suprasti, kad kažką įtaria. Ir tik šios garbingos šeimos sumanumas ir nepalaužiama valia padėjo

partizanų vadams Juozui Vitkui - Kazimieraičiui, Adolfui Ramanauskui -Vanagui tęsti garbingą

kovą prieš okupantus bei tautos išgamas. Nors buvome numatę partizano Tigro nevarginti

nereikšmingais klausimais, vis tik pokalbis nebuvo trumpas. Nejučia prisiminimais apskriejome

vos ne visą Dainavos apygardą, tarpais ilgėliau sustodami prie vieno ar kito įvykio detalių.

Partizanas Juozas Jakavonis - Tigras kalbėjo noriai ir aiškiai, prisimindamas net smulkiausius

epizodus. Šis žmogus, praėjęs okupantų kankinimo mašinos dantračius, išliko taurus, išdidus ir

keliantis pagarbą. Garbė jam ! Atsisveikindami pasirašėme jo svečių knygoje, palinkėdami

stiprybės ir sveikatos...



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt