- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Aura Berkelytė


Katino Kisieliaus nuotykiai draustinyje

Ankščiau aš gyvenau ramiai. Tingėdavau sau prieš televizorių, gaudydavau muses, ėsdavau ir ėsdavau.  Taip buvo iki tol, kol mano brangieji šeimininkai nesugalvojo kiekvieną šeštadienį važiuoti į gamtą. Štai tada ir baigėsi mano kaip tikro katino dienos.

Buvau susuktas į šiurkštų megztinį, įsodintas į pasitikėjimo nekeliančią kėdutę ir sutvarstytas juodomis juostomis. Daiktas, kuriame aš buvau, pajudėjo.  Viskas kratėsi, mušėsi ir siūbavo. Užsidengiau uodega akis ir pradėjau laukti, kol bruzdesys nurims.

Kai tik aš savo trumpomis kojytėmis pasiekiau žemę, prieš pat mano nosį atsirado purvini batai. Pakėliau galvą ir pamačiau į mane įsmeigtą įdėmų žvilgsnį. Tai buvo žvilgsnis, nuo kurio norisi bėgti kuo toliau. Jausdamas kylančią paniką, visaip sukiodamasis ieškojau sau pažįstamų žmonių. Nieko aplinkui nebuvo. Žmogus pasilenkė, paėmė mane ant rankų (vos neprispaudė letenos!) ir pradėjo kažkur nešti.

Staiga iš už krūmų išbėgo mergina rėkdama: “Gamtininke! Gamtininke!”

Žmogus, laikęs mane, atsisuko ir pareiškė: “Jeigu jis vėl gulės paslikas ant žolės ir gąsdins draustinio lankytojus, būsiu priverstas jį išvaryti lauk!”

Staiga man pasidarė aišku, kur aš ir kas mane neša. Bet dar aiškiau pasidarė - kas atsitiks, jeigu dabar nepaspruksiu. Vėliau galiu tapti Draustinio katinu, kuris dieną naktį mato nuostabaus grožio paukštelius, bet ėsti jų negali… Ne, aš sau tokio likimo nelinkėjau, tad vos tik pajutęs atsilaisvinusias rankas, puoliau bėgti kiek kojos neša. Pripažįstu, tai nebuvo labai lengva, nes visgi esu tingus katinas. Bet kai baimė paima viršų, gali padaryti bet ką.

Po kurio laiko aš jau buvau labai toli nuo gamtininko ir rėkiančios merginos. Sulėtinęs žingsnį ir truputėlį atsipūtęs pradėjau galvoti, ką daryti toliau. Iš mano skrandelio sprendžiant (buvo jau apie pietus), aš labai norėjau ko nors užkąsti. Taip man vaikščiojant ir svarstant, ar užtektų jėgų pagauti pelę, išgirdau labai gražią melodiją. Atsargiai pradėjau artėti prie tos vietos. Pasislėpiau už šalia stovinčio medžio ir geriau įsižiūrėjau.

Aplink laužavietę sėdėjo mergina ir du vaikinai. Visi jie buvo ilgais plaukais ir spalvotais apdarais. Jie man pasirodė lyg iš kito pasaulio. Visiškai nepažįstami. Bet tuo labai traukė. Atrodo, kažkokia jėga mane ten nuvedė… Bet aš tiesiog žinojau, kad šitie nepažįstamieji nepadarys nieko blogo. Ir taip po dešimties minučių aš jau tupėjau merginai ant kelių. Mane sūpavo, mylavo, maitino ką tik sugautom žuvelėm…

Ir staiga mane užplūdo ilgesys, toks didelis ilgesys. Prisiminiau, kad taip darydavo mano šeimininkai. Prisiminiau, kaip man gera pas juos būdavo! Supratau, kad turiu juos surasti. Būtinai! Pašokau ant kojų, trumpai atsigręžęs nulenkiau galvą ir greitu žingsniu patraukiau keliu.
 

Ėjau ir ėjau. Kartais sustodavau pailsėti, o toliau vėl ėjau. Pirmą kartą gyvenime turėjau rimtą tikslą ir norėjau jį įgyvendinti. Turbūt taip norėjau, kad Didysis Katinų Valdovas padėjo man ir aš atsidūriau milžiniškoje aikštėje. Joje nebuvo nieko, išskyrus suoliuką ir žmogiško pavidalo būtybę. Ryžtingai priėjau arčiau: gal šis pavidalas žinos, kur mano šeimininkai? Atsitūpiau šalia suoliuko. Apžiūrėjau. Ant jo sėdėjo žmogus, tik labai keistas. Ne savo išvaizda, bet sklindančia energija. Susidomėjęs sukniaukiau. Žmogus nesureagavo. Pradėjau laipioti ant suoliuko, trintis palei kojas, bet keistuolis nerodė jokių gyvybės ženklų. Galiausiai manydamas, kad nieko nepešiu ir jau norėdamas eiti šalin išgirdau tyliai tariamus žodžius: “Katinėli, gal dar pabūsi…?”

Balsas buvo toks liūdnas, kad mano kojos pačios grįžo prie žmogaus.  Jis kalbėjo toliau: “Aš tave jau mačiau. Tu išlipai iš automobilio, kai tavo mažoji draugė lėkė prie manęs, manydama, kad aš klounas. Jos tėveliai iš paskos - dukrytės gaudyti, o  gamtininko paprašė tave atnešti. Kad, tu katinėli, žinotum, kaip jis krimtosi, kai tu pabėgai… Visa šeima baisiai liūdėjo. Na, bet nieko tokio. Dabar aš tave jiems nunešiu. Gal man gamtininkas atleis visas išdaigas, kurias iškrėčiau. Nagi eime.”

Sumišęs ir nudžiugęs laimingai įsirangiau Keistuoliui ant rankų. Mes ėjome pro gražų miškelį, bet aš visą savo gyvenimą prisiminsiu akimirką, kai pamačiau mūsų šeimos Tėtį. Šokau į jo glėbį kaip iš patrankos! Daugiau neprisimenu nieko, tik ilgą snaudimą tame burzgiančiame daikte.

O į draustinį daugiau nenoriu - ten negalima medžioti. Dar kartais pagalvoju, geri ar blogi buvo tie ilgaplaukiai, sėdėję prie laužo ir kepę žuveles?..  

 



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt