- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Prie Nevėžio knygnešių keliais


Pažintinis - poilsinis maršrutas Nevėžiu ir jo pakrantėmis per Krekenavos regioninį parką tęsiasi apie 30 kilometrų. Čia ramų plaukimą valtimi arba baidare galima kaitalioti su pasivaikščiojimais po Nevėžio senslėnį – didžiausią Lietuvos vidurio žemumos kraštovaizdžio vertybę. Daugybė čia telkšančių pasagos pavidalo senvagės liekanų atsirado  keičiantis upės vagai. Potvynių metu Nevėžis plačiai išsilieja ir apsemtų pakrančių pievose palieka daug dumblo bei suformuoja daugybę netaisyklingos formos ežerokšnių, kūdrų. Mažai žmogaus pertvarkytas Nevėžio senslėnio kraštovaizdis – poledynmečio laikų palikimas. Gamtos ir kraštovaizdžio vertybių apsaugai čia įsteigtas Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis, kurio plotas apie 2500 ha. Plaukiant Nevėžiu  galima apžiūrėti ir gausias kultūros paveldo vertybes: buvusių dvarų sodybas – Murmulių, Ūdrų, Leonardavo, Daniškio, taip pat Bakainių piliakalnį ir kapinyną, Burvelių alkakalnį, Barinės kapinyną, J. Tumo-Vaižganto sodybą ir Ustronės knygnešių muziejų. Kelionę vandeniu patogu pradėti ties vieta, kur įteka Nevėžio intakas Kiršinas. Čia prieina kelias ir prasideda Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis. Nevėžis pasižymi gan keista savybe – teka priešinga paviršiaus nuolydžiui linkme į pietus, o Lietuvos Vidurio žemuma žemėja šiaurės pusėn. Plaukiant upe tai pastebi: vis labiau aukštėja upės slėnio šlaitai, o vaga pamažu leidžiasi gilyn. Prie upės yra buvusių vandens malūnų, jų užtvankų liekanų. Tačiau Nevėžį galima vadinti ko gero ramiausia Lietuvos upe. Tad į kelionę vandeniu gali leistis ir mažiau patyrę turistai, šeimos su vaikais.

Keliaujant šiame krašte tikrai verta aplankyti Ustronės vienkiemyje įkurtą knygnešystės muziejų, kurio ekspozicijoje pasakojama apie spaudos draudimo laikotarpį ir Garšvių knygnešių bendrovės (draugijos) veiklą. „Spaudos draudimo gadynė (1864 – 1904 m.) sunkiu slogučiu buvo prislėgus mūsų tautą. Tačiau ir nupynė ji mūsų istorijai vieną gražiausių vainikų: nedidelė lietuvių tauta – pavergta ir neorganizuota, su visai mažu sąmoningų žmonių skaičiumi – stojo į kovą su milžiniška Rusija dėl savo paniekintų teisių; stojo vienui viena ir bekovodama stiprėjo, organizavosi, ugdė pasitikėjimą savimi, žingsnis po žingsnio ėjo į laimėjimą ir, pagaliau, laimėjo, o sykiu žymiai pasiruošė kitam gyvenimui - nepriklausomybei.“ Taip apibendrintai rašoma dvitomyje apie Lietuvos knygnešius. Viena stambiausių knygnešių draugijų buvo Garšvių knygnešių draugija, veikusi 1885 – 1895 m. Minėtų laikų ir knygnešių draugijos veiklos liudininkas - 1888 m. statytas svirnas Ustronės vienkiemyje, kuriame dabar  ir įsikūręs muziejus. Šis svirnas – retai Lietuvoje sutinkamos architektūros: yra iškeltas ant akmeninio rūsio, išsiskiria netradicine apdaila, su apeinama ratu medine apžvalgos galerija išorėje. Tačiau svarbiausia - spaudos draudimo laikais čia buvo įrengta draudžiamų  knygų ir lietuviškos spaudos slėptuvė, buvusi tarp rūsio lubų ir pirmojo aukšto ąžuolinių grindų. Dabar galima atsiklaupus ir persisvėrus žemyn pažvelgti po storomis, laiko aptrupintomis ąžuolo lentomis ir įsitikinti, jog slėptuvės būta talpios ir gerai užmaskuotos. Įsivaizduoti tik galima, kaip užsklendę duris ir užtemdę langus, prie žvakių valstiečiai atriša caro valdžios draudžiamų knygų ryšulius, slapta perneštus per sieną ir atgabentus čia, prie Nevėžio krantų. Sklaido knygų puslapius, varto „Aušrą“, „Apžvalgą“ ar „Varpą“... Atsiminiau, kaip prieš kelis metus nuošalioje, užpustytoje sodyboje jau buvau patekęs į knygnešių laikus. Aukštaitijoje, Griežionėlėse, kur gyveno bibliografas, tautosakos rinkėjas Stanislovas Didžiulis (1856 – 1927) ir jo žmona – pirmoji lietuvė moteris-beletristė Liudvika Didžiulienė-Žmona, dabar yra memorialinis muziejus. Spaudos draudimo laikotarpiu sodyboje taip pat buvo lietuviškų spaudinių platinimo centras. Priemenėje išlikusi senoji spinta, nuo žandarų akių slėpusi įėjimą į tarpusienį, kur buvo laikoma draudžiama lietuviška spauda, atgabenta knygnešių. Patys galėjome nustumti masyvią indaują, kuri ant bėgelių pavažiuoja ir atveria gan erdvią slaptavietę, kur laikytos draudžiamos lietuviškos knygos, kalendoriai ir laikraščiai. Apie tai papasakojau dabar lankomo muziejaus darbuotojui, mus maloniai priėmusiam Audriui Daukšai. Jis paaiškino, kad tokių slaptų vietų buvo ir daugiau, susidaręs ištisas tinklas. Papasakojo, kaip veikė knygnešiai.

Garšvių kaime ant Svirnupio upelio krantų tuo metu gyveno arti poros dešimčių ūkininkų. Nors  vieni buvo turtingesni, kiti mažažemiai, kaimynai buvo labai vieningi. Čia 1885 m. pravažiuodamas apsilankė vėliau garsiausiu Lietuvos knygnešiu tapęs Jurgis Bielinis. Jis su vietiniu ūkininku Kazimieru Ūdra ir nutarę gabenti draudžiamas lietuviškas knygas. Draugijai priklausė A. Ladukas, V. Kazanauskas, J. Nesteckis, J. Račiūnas, J. Sakalauskas ir kiti. Kiekvienas jų sudėjo pradžiai po 200 rublių. Prūsijoje nupirktas knygas samdyti vyrukai naktį slapta pernešdavo per sieną, kartais pasienio saugotojus ir papirkdavo. Už maždaug 30 kilogramų ryšulio pernešimą jiems mokėdavo po 2 rublius. Kada ir kas ryšulius paims, nešėjai nežinodavo. Paslėptus pelkėtuose krūmynuose ar patikimo žmogaus daržinėje ryšulius paimdavo K. Ūdra, užmaskuodavo ir su vežimu parsiveždavo į savo kaimą. Garšvių organizacija lietuvišką spaudą skleidė ne tik artimose apylinkėse ir Kauno gubernijoje, bet per juos knygos pasiekdavo net Rusijos miestus, kur gyvendavo lietuviai. Organizacija turėjo buhalterį – juo buvo siuvėjas Adomas Ladukas. Į Garšvius suvažiuodavo daugybė knygų skleidėjų iš kitur; čia jie jausdavosi kaip namie, vakarais kaime su vietiniais ripką mušdavo. Pas mažažemį Jurgį Dilkų, kuris sakęs, jog „dėl uždarbio tokio darbo niekados nedirbtų“, planuota net savo spaustuvėlę įrengti. Žmonės tuomet troško lietuviškos spaudos, yra išlikę pasakojimų, kaip laikraščio „Tėvynės sargas“ paskaityti eidavę už dešimt varstų...

Draugija buvo likviduota 1895 m., po to, kai ją įskundė. Užprotokoluota, kad Garšviuose tada  konfiskavo 5156 egz. knygų ir brošiūrų, 4287 egz. periodinių leidinių. K. Ūdrą areštavo, kelis metus kalino vienutėje, po to penkeriems metams išsiuntė į tremtį. Smarkiai nukentėjo ir kiti knygnešiai. Tik J. Bielinis išsprūdo ir toliau tęsė savo veiklą. Dabar svirno pirmame aukšte - knygnešių portretų galerija (dailininkas L. Juozonis). Pakeliui į Ustronę stovi vietinių meistrų sukurti stogastulpiai knygnešiams.

Jau vėliau, 1902-1905 m. šiame svirne mėgdavo lankytis ir antrame pastato aukšte ilsėtis Vadaktėliuose kunigavęs Juozas Tumas-Vaižgantas. Dabar šiose patalpose veikia nuolatinė rašytojo ekspozicija. Muziejuje saugomas ir iš Naujamiesčio bažnyčios perduotas rašytojo krėslas. Į Vadaktėlius Juozą Tumą-Vaižgantą už nepaklusnumą nubloškė caro valdžia. Gyvendamas čia, jis savo idėjų neatsisakė, rinko aukas lietuviškiems leidiniams, slėpdavo knygnešių atneštus leidinius. Ustronėje J. Tumas-Vaižgantas sukūrė „Aukštaičių vaizdelius“, kurie įdėti į „Pragiedrulius“. Kasmet, gegužės 7 d., minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, muziejuje vyksta šiai datai skirti Lietuvos knygnešio draugijos renginiai.

Tais senais carizmo priespaudos laikais palei Nevėžį vežimais ir brikelėmis valstiečiai, po šiaudais ar kitaip gudriai paslėpę, išvežiodavo draudžiamą, nelegalią lietuvišką spaudą. Tie drąsūs vyrai ir moterys taip reiškė savo poziciją ir siekį būti oriais lietuviais. Juos kaimuose palaikė dauguma žmonių. Dabar po šias gražias pakrantes, po parką važinėjama taip pat nelegaliai. Tačiau to važinėjimosi tikslai ir motyvai, deja, – visai kiti ir prieštaraujantys visuomenės daugumos interesams: čia kartais pasivažinėti suburzgia keturračių ir sportinių motociklų fanai. „Didžiausia mūsų regioninio parko problema – nedrausmingi lankytojai. Su jų chuliganišku ar net vandališku elgesiu aplinkoje susiduriame nuolat. Mat periodiškai tenka išvysti šio elgesio pasekmes: sulaužytus stendus, suoliukus, poilsiavietėse sugadintą kitą rekreacinę ir informacinę įrangą, krūvas šiukšlių. Be to, mechaninėmis transporto priemonėmis negailestingai išvažinėtus gražiausius gamtos kampelius”, - pripažįsta  Krekenavos regioninio parko vyriausiasis specialistas Robertas Grušauskas. Važinėjančius mechaninėmis transporto priemonėmis neleistinose vietose žmones regioninio parko darbuotojai galėtų sąlyginai suskirstyti į dvi kategorijas: žvejus ir motociklininkus – keturratininkus. Žvejai, važinėjantys paupių pievomis, paprastai turi savo pamėgtas vietas Nevėžio pakrantėse: Ąžuolytės, Grinkų, Krivulių, Dembavos kaimuose. Sulaikyti pažeidėjai dažniausiai teisinasi nežinoję, kad regioniniame parke ne keliais važinėti draudžiama: „Nežinojau, kad čia negalima važiuoti...“ Kartais išgirstama priekaištų, jog nėra kelio ženklų, draudžiančių toje ar kitoje vietoje važinėti. Tokiems paaiškinama, kad kelio ženklai statomi keliuose. Situaciją dažniausiai pavyksta išspręsti taikiai – perspėtas žmogus nedelsdamas automobilį perstato leistinoje vietoje. Žinoma, pasitaiko ir tokių vairuotojų, kurie sąmoningai ignoruoja parko direkcijos darbuotojų reikalavimus, taigi šiems nieko kito nebelieka, kaip surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus. Kartais net į policiją tenka kreiptis, kad būtų nustatyta  pažeidėjo asmenybė. 2010 – 2011 m. dėl važinėjimo ne keliais surašytas 21 administracinės teisės pažeidimo protokolas, vairuotojams 13 atvejų skirtas įspėjimas, 9 kartus – administracinė bauda. Pasak parko vyriausiojo specialisto, žmogui svarbu išaiškinti draudimo važinėti paupiais esmę taip, kad jis ne tik pats suprastų, bet dar ir draugams galėtų pasakyti. Vairuotojų drausminimas, gamtosauginių idėjų skleidimas jau duoda rezultatų. Šiemet apžiūrėjus kraštovaizdžio būklę, pavyzdžiui, Krivulių kaime, nustatyta kad, lyginant su ankstesniais metais, žymiai sumažėjo paupių digresijos (nuvažinėjimo, nutrypimo) laipsnis.

Tačiau kur kas didesnis parko direkcijos darbuotojų galvos skausmas – keturračių ir sportinių  motociklų vairuotojai. Šiuos neva sportininkus ir ekstremalus sudrausminti sunkiau. Ir jų galingų mašinų  grubių ratų padaroma žala gali būti didesnė. Šie vairuotojai dažnai tiesiog nepaiso draudžiančių ženklų. Be to, keturračiai ir sportiniai motociklai lengvai nugali automobiliui neįveikiamas kliūtis. Negelbsti net specialiai įrengtos kliūtys – užtvarai, barjerai ar įkasti stulpai. Visai neseniai keturratininkai nusiaubė Bakainių piliakalnį – sudarkė pilies kalną. Šiemet  išvažinėtas buvo ir Burvelių alkakalnis. Neužtenka to, kad savo galingų motociklų ratais išvagojo Upytės piliakalnį, vadinamą Čičinsko kalnu, pažeidėjai jį dar kastuvais iškniso - išrausė duobę, nes supylė trampliną motociklams.

Žvelgiant į ramią Nevėžio tėkmę susimąstai. Kas skatino paprastus kaimiečius, gal net skaityti menkai temokėjusius, taip rizikuoti dėl lietuviško spausdinto žodžio? O kas skatina dabartinį žmogų, gal net su aukštojo mokslo diplomu ir gerai įvaldžiusį šiuolaikines informacines technologijas, sėsti ant galingos mašinos ir subjauroti savo tėviškės kampelį?

Linas Senkus

Keliautojo atmintinė – Krekenavos regioninio parko lankymo taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt