- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Krekenavos regioninis parkas


Terasinis Nevėžio senslėnis su natūraliomis pievomis bei daugybe senvagių ar jų liekanų ir  ledynmečio tirpsmo vandenų suformuotos lygumos – toks Krekenavos regioninio parko kraštovaizdis. Jame miškai ir dirbami laukai keičia vienas kitą. Čia geri keliai, nemažai įdomių kultūros paveldo objektų, Nevėžio pakrantėse ir miškuose įrengtos poilsiavietės. Tad sėdus ant dviračių, su draugų kompanija ar su šeima čia galima praleisti kelias įsimintinas dienas. Mums keliaujant po parką, lankytojų centre dar tik buvo rengiama nauja ekspozicija, kuri atskleis šios vietovės unikalumą. Kaip papasakojo Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė,  pagrindinė ekspozicijos tema – Nevėžio upės senvagių gamtos įvairovė. Naujomis technologijomis, vaizdžiai ir patraukliai pristatomas Nevėžio vidurupio senslėnio kraštovaizdis, upės vingiai, parko simbolis – stumbras, piliakalniai, dvarai, miesteliai, žymūs žmonės, parko augalija bei gyvūnija. Lankytojų centre galima gauti bukletų su pažymėtais lankomais objektais, pėsčiųjų, dviračių  maršrutais, taip pat apie vandens turizmo maršrutą „Kelionė Nevėžiu ir jo pakrantėmis“.

Regioniniame parke saugoma 10 Europos Bendrijos svarbos buveinių. Svarbiausios jų: šienaujamos mezofitų pievos, stepinės pievos, eutrofiniai aukštieji žolynai. Nevėžio slėnyje dar yra jau mažai kur  Lietuvoje išlikusių medžiais apaugusių ganyklų ir miškapievių. Regioniniame parke aptikta apie 1020 augalų rūšių, iš jų 37 saugomos. Botaninės retenybės: didžioji džioveklė, raudonžiedis berutis, boloninis katilėlis. Žinomos 844 gyvūnų rūšys, iš jų – 43 saugomos. Žymiausias iš jų - stumbras. Unikaliame Panevėžio girininkijai priklausančiame Pašilių stumbryne, kuriame jau senai svajojau apsilankyti, stumbrai gyvena dideliame aptvare, jis apima ir dalį miško. Pašilių stumbryne ganosi 30 stumbrų. Šiais metais viena aptvare, kita laisvėje gyvenanti banda pasipildė šešiais jaunikliais. Stumbriukus prižiūri ne tik jų motinos, bet ir kiti bandos nariai. Stumbrai yra įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į tarptautinę Raudonąją knygą. Lietuvoje jie buvo visai išnaikinti, dabar gyvena apie 100, dalis ir laisvėje. Šiuo metu miškuose ganosi dvi stumbrų bandos. Viena - Panevėžio rajone, joje yra 15 gyvūnų, tarp jų – trys šiais metais pasaulį išvydę jaunikliai. Dar maždaug 50 stumbrų banda klaidžioja Kėdainių rajono miškuose. Šie galiūnai ateina į pamiškėse augančius rapsų ir burokų laukus. Stumbrų mažyliams, deja, tokios puotos gali būti pragaištingos: jie nespėja įgyti imuniteto cheminėms medžiagoms, kuriomis dažnai būna purškiama. Į ūkininko lauką užsukusi stumbrų banda ne tik išskabo augalus, bet ir išmindo, išguldo augalų plotus, todėl žemdirbiai šių retų miško milžinų vizitais visai nesidžiaugia. Tačiau pro retą metalinę tinklo tvorą iš mažiau kaip metro atstumo žvelgti į tokį, gal toną sveriantį, egzotišką milžiną, matyti jo tamsias akis – retas, jaudinantis įspūdis. Kai stumbrų prižiūrėtojas per tvorą davė jiems obuolių, arčiausiai buvęs rudakailis kuprotas milžinas taip skaniai juos triauškė, jog atrodė - sultys aptaškys fotoaparato objektyvą.  

Bakainių piliakalnis su priešpiliu - kultūros paminklas, viena gražiausių regioninio parko vietų, nuo jo atsiveria puiki panorama. Piliakalnį iš trijų pusių supa Liaudės upė, o iš šiaurės saugo pylimas. Jo šlaitai labai statūs. Piliakalnis datuojamas II tūkst. pradžia – XIV a. Pasak padavimo, kalnas supiltas buvusio mūšio vietoje: mūšyje žuvęs vadas, o žmonės nešę kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylę didelį kalną. Dar pasakojama, kad lietuviai seniau ten dievams aukoję. Spėjama čia buvus Eigintų pilį. Į pietvakarius nuo piliakalnio yra Bakainių kapinynas.

Dar žymesnis - legendomis apipintas Upytės piliakalnis, vadinamas Čičinsko kalnu. Jis visas apaugęs medžiais. Vaizdingas piliakalnis užima 3 ha plotą. Jo viršuje plyti apie 200 m ilgio ir apie 100 m pločio aikštelė, kur yra 6 m gylio duobė užpelkėjusiu dugnu. Aplinkui plytėjo pelkėtos pievos, jos apie 1930 m. buvo melioruotos. Čičinsko kalnas buvo nuo XIII a. istoriniuose šaltiniuose minimų Upytės žemių centras. Ten stūksojo pilis, ji XIV a. buvo sunkiai įveikiama kliūtis ne kartą kraštą niokojusiems kalavijuočiams. Tačiau pasibaigus kovoms su Livonija, Upytė neteko savo gynybinės reikšmės, o centru tapo Panevėžys. Piliakalnis garsėja padavimais, ypač apie nedorėlį poną Čičinską ir nugrimzdusį jo dvarą. Šį padavimą savo kūriniams panaudojo Adomas Mickevičius, Maironis. Čičinsku lietuviams ilgainiui tapo nuo XVI a. pabaigos Upytėje gyvenusių bajorų Sicinskių garsiausiasis atstovas Vladislovas Sicinskis. Jis išgarsėjo, kai 1652-aisiais pasinaudojo „liberum veto“ teise ir išardė Varšuvos seimą. Apie Upytės paviete įvairiausių pareigų turėjusį poną buvo sukurta būtų ir nebūtų pasakojimų, jis tapo labai neigiamu herojumi. V. Sicinskio nekentė lenkų bajorija, o kaip reformatą, prakeikė ir katalikų kunigai. Pasakojama, kad ponas liepdavęs baudžiauninkui medyje kukuoti ir jį nušaudavęs, skriaudęs moteris, o kartą į bažnyčią įjojęs raitas. Upytės bažnyčioje dar XIX a. buvo laikomas kažkoks sudžiūvęs lavonas, veikiausiai V. Sicinskio balzamuotas kūnas, kuris tik 1865-aisiais generalgubernatoriaus įsakymu buvo palaidotas. Upytės piliakalnyje esantis įdubimas apaugo pasakojimais apie prasmegusį nedorėlio dvarą, o Sicinskis virto Čičinsku.

Krekenavos apylinkėse gyveno ir kūrė liaudies menininkas Vincas Svirskis (1853 - 1916), padirbinęs daugiau kaip 200 originalių, nepakartojamų kryžių ir koplytstulpių. Daugelis šių liaudies meno kūrinių sunyko, kiti saugomi muziejuose, bažnyčiose. Vienas kryžius, kurį teko pamatyti, išlikęs Iciūnų kaime. Kūrėjas gimė valstiečių nuomininkų daugiavaikėje šeimoje Krekenavos parapijoje. Netoliese esanti Paberžė, kurioje kunigavo Antanas Mackevičius, buvo 1963 m. sukilimo prieš carizmą centras. Vieni jo broliai žuvo sukilime, kitus rusai ištrėmė Sibiran. Liko tik Vincas, anot jo paties, „pasiliko kryželio nešti“: išėjo žmonėms kryžių statyti. Visą gyvenimą jis ėjo nuo užsakovo pas užsakovą ir, „pašalindamas iš ąžuolų, kas nereikalinga“, turtino kraštą meno paminklais, o žmonės jį laikė keistuoliu. Dievdirbys neturėjo nieko – nei turto, nei namų, nei šeimos. Jo kraštiečiai pasakojo: „Jeigu Svirskis pas kurį nors ūkininką dirbdavo, tai viso kaimo vaikai slankiodavo apie tą sodybą, vildamiesi gauti iš jo dovanų. Svirskis dažniausiai jų neapvildavo, padirbdavo jiems ratelius, įvairių paukštyčių ar kitokių „cackų‘ – žaisliukų“. Unikalus liaudies menininkas per visą savo gyvenimą sukūrė daugiau kaip 200 originalių, menine forma nepakartojamų koplytstulpių ir kryžių, iš kurių išliko tik apie 50. Šie įspūdingi 3-5 metrų aukščio liaudies meno kūriniai dažniausiai buvo statomi prie gyvenamųjų namų. Tačiau vietos kunigai  nenorėdavo jo kryžių šventinti, nes laikė juos pagoniškais.

Čia ryškų pėdsaką paliko ir kiti šviesuoliai. Kraštas garsėjo knygnešiais, dabar Ustronėje, senoviniame svirne, veikia unikalus J. Tumo - Vaižganto ir knygnešystės muziejus. 1915–1918 m. Krekenavos klebonijoje gyveno ir kūrė Maironis (1862–1932),  čia rašė eilėraščius, poemas „Čičinskas“, „Mūsų vargai“.

Anot Krekenavos regioninio parko vyriausiosios specialistės Linos Juozaitienės, labai vertingas yra Panevėžio rajono garbės piliečio, gydytojo, kraštotyrininko Jono Žilevičiaus istorinės atminties gaivinimo darbas. Šalia Krekenavos miestelio ant kalvelės esančias Švenčiuliškių kapinaites jis kartu su bendraminčiais pavertė muziejumi po atviru dangumi, kur dera ir krikščioniški, ir pagoniški simboliai. Čia mūsų istorijos įvykiams atminti ir įvairiomis progomis pastatyti koplytstulpiai, paminklai ar paminkliniai akmenys, įamžinti knygnešiai, savanoriai, tremtiniai, Krekenavos 600-osios metinės. Kapinaitėse yra vieta ir vaidilai, tarsi sergstinčiam šventą ugnį šalia dubenuotųjų akmenų - buvusių aukurų. Iš aplinkinių vietovių į kapinaites suvežta tūkstančiai akmenų, senovinių akmeninių girnapusių. Kaimo felčeriu dirbęs ir daug po apylinkes vaikščiojęs  aistringas kraštotyrininkas kiekvieną pamatytą girnapusę ar įdomesnį akmenį, jam prijautusiems žmonėms padedant, gabeno į kapinaites. Krekenaviškiai pasakoja, kad kartą jis pardavė karvę ir pastatė paminklą karaliui Mindaugui.

Tačiau girdėjome ir matėme ne tik tokių gražių pavyzdžių. Parko direkcija yra įrengusi ir prižiūri keturias poilsiavietes: tris Gringalių miške ir vieną – Mučiūnų kaime. Jose reguliariai iškabinami prašymai lankytojams elgtis atsakingai. Nuplėšiami – darbuotojai vėl iškabina. Beveik visos parko poilsiavietės paauglių aprašinėtos, apipurkštos dažais. Gringalių miške esančioje poilsiavietėje chuliganai sudegino suoliukus, išvertė šiukšlių konteinerį, sunaikino šiukšlių dėžę. Šiame miške stovinčiame apžvalgos bokštelyje niekdariai sukūrė laužą, sulaužė staliuką, nuplėšė bokštelio stogą. Ir Mučiūnų kaimo poilsiavietėje vandalai buvo sudeginę pavėsinę. Sunaikintos informacinės rodyklės Nevėžio vandens trasoje Vadaktėliuose, prie Leonardavo dvarvietės, prie Nevėžio ir Lokaušos upių santakos Krekenavoje. Sudaužytas stendas prie gamtos paveldo objekto – Daniliškio liepų alėjos. Nenuplaunamais dažais apipurkštas regioninio parko informacinis stendas Švenčiuliškių kaime. Dingo informacinis kelio ženklas ties įvažiavimu į Bakainių piliakalnį. Nuplėšti ir sudeginti laiptų turėklai Upytės piliakalnyje. Išdaužyti koplytėlės Rodų II kaime langai... Tokia tad liūdnoji statistika. Ir dar. Nors dauguma poilsiavietėse apsilankančių žmonių elgiasi atsakingai ir atliekas pila į joms skirtas dėžes, yra ir tokių lankytojų, kurie atvirkščiai - regioniniame parke atsikrato iš namų atvežtomis šiukšlėmis. Parko vyriausiasis specialistas Robertas Grušauskas pasakojo, jog poilsiautojų pamėgto Naujarodžių vandens telkinio pakrantes jau keletą metų iš eilės tenka sutvarkyti patiems direkcijos darbuotojams. Aišku, buvo bandyta į talką kviestis vietos gyventojus, tačiau atėjo tik viena jauna pora ir vietos bendruomenės pirmininkė. Kiti, matyt, tikisi, kad sutvarkys kažkas iš šalies. O kai kuriose parko vietose įsigalėjusios net savotiškos „šiukšlinimo tradicijos“, pavyzdžiui, gali būti tikras, kad stiklinius butelius Čičinsko kalne rasi sudaužytus. Negi veikia piktojo pono prakeiksmas? „Norint šiukšlintojus sudrausminti, reikia juos „sučiupti už rankos“, o tai praktiškai neįmanoma, - skauduliais dalijosi R. Grušauskas. - Tiesa, kartais nevaleikos palieka „autografą“, kaip tai atsitiko privačioje miško valdoje Krivuliuose – niekadėjas tarp kitų šiukšlių išmetė ir sąsiuvinių su savo pavarde... Tačiau dauguma tvarkos pažeidėjų taip ir lieka neišaiškinti“.

Dėl savavališkų šiukšlynų sutvarkymo regioninio parko direkcija kreipiasi į seniūnijas, rajono savivaldybės administraciją, prašo aplinkos apsaugos agentūros, kad ši žemės sklypų savininkus įpareigotų sutvarkyti užterštas teritorijas. Štai šiemet Panevėžio rajono savivaldybė, atsižvelgusi į regioninio parko direkcijos prašymą, ėmėsi savavališkų šiukšlynų, esančių regioninio parko valstybinėje žemėje, likvidavimo. Pašalinti savavališki šiukšlynai Levaniškio III, Rodų II, Naujarodžių, Povilauskų kaimuose. Mučiūnų kaime sutvarkytos dvi užterštos teritorijos. Vien tik vienam šiukšlynui Mučiūnų kaime sutvarkyti prireikė poros dienų, o atliekų buvo pririnkta keturi pilni specialūs sunkvežimiai.

„Patirtis rodo, kad liaudiškas posakis „Pripratimas – antras prigimimas“ labai taiklus. Net sutvarkytose teritorijose žmonės vėl verčia šiukšles, todėl itin svarbu šias vietas nuolat stebėti“, - kolegos mintis papildė regioninio parko direktorė A. Kavaliauskienė. - Likviduotų šiukšlynų vietoje pastatome lenteles su užrašais, draudžiančiais pilti atliekas. Kartais net po kelias. Tik tokie perspėjimai ne visada veiksmingi. Kartais pagalvoju: o gal mes tiesiog persistengiame, nes kai draudžiančių užrašų daug, į juos tiesiog nekreipiamas dėmesys?“

Vaikai, nuo mažens mokyti pažinti ir mylėti gamtą, prižiūrėti ir tvarkyti aplinką, suaugę neskriaus gamtos patys ir sudrausmins blogai besielgiančius, gerbs kitų žmonių darbą. Moksleiviai mielai dalyvauja regioniniame parke vykstančiose talkose ir aplinkos tvarkymo akcijose. Prieš trejetą metų viena Krekenavos gimnazijos klasė Gringalių miško dalyje sutvarkė aplinką: surinko medžių šakas, jas sudegino. Sutvarkytoje vietoje parko direkcija pastatė pavėsinę, šiukšlių dėžę, įrengė laužavietę. Mokiniai sakė, kad naujoji poilsiavietė nuo šiol bus jų klasės globoje. Žmonių geranoriškumą patvirtino įsimintinas įvykis. Maždaug po pusmečio direktorei paskambino vieno tos klasės mokinio mama iš Rabikių kaimo. Neramiu balsu ji papasakojo iš vaikų sužinojusi, jog jie nuplėšė dalį naujos pavėsinės stogo. Prašė neklaužadų nebausti ir pažadėjo stogą sutaisyti. Tai ir įvykdė.

Jau tradiciniais tapo  kiekvienais metais parko direkcijos organizuojami įvairūs renginiai, kuriuose noriai dalyvauja mokiniai: Žemės dienos, Rudens šventės, žygiai dviračiais. Jų metu moksleiviai  supažindinami su parko gamtos ir kultūros vertybėmis, augalų įvairove, jie skatinami pažinti ir mylėti gamtą, prie jos prisiliečiant.

Taip, geri ir blogi darbai egzistuoja šalia. Tačiau jei į šiuos miškus žmogus sugebėjo sugrąžinti  išnykusius stumbrus, tai pasiekti, kad miškuose išnyktų šiukšlės – tiesiog laiko klausimas.

Linas Senkus

Keliautojo atmintinė – Krekenavos regioninio parko lankymo taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt