- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Aukštaitijos nacionalinis parkas


Aukštaitijos nacionalinis parkas – seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais. Įkurtas tam, kad išsaugotume unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes, kurių čia išties gausu. Jo plotas – per 40500 ha, ir beveik 70 procentų teritorijos – miškai.

Dažniausiai parke besilankančiųjų kelionės pradžia būna Palūšėje, kur įsikūrusi Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija. Iš modernios Palūšės valtinės patogiausia, sėdus už irklų, pasileisti į ilgesnę ar trumpesnę kelionę vandeniu. Čia tyvuliuoja 127 ežerai, vandenys parke užima beveik šeštadalį teritorijos. Vienas populiariausių kelionių maršrutų šio parko ežerais ir upeliais, dar vadinamas Didžiuoju ratu, kuriuo plaukiant galima aplankyti beveik visas žymiausias parko vietas. Maršruto ilgis – apie 30 kilometrų: praplaukiama 12 ežerų ir 6 upeliai. Keliauti galima sustojant vienai arba dviem nakvynėms, tik tam įrengtose stovyklavietėse. Ežerų protakomis ir upeliais čia galima nuplaukti net 70 kilometrų. Keliaujantys vandens keliu apsistoti gali specialiai tam įrengtose stovyklavietėse, kurių Aukštaitijos nacionaliniame parke yra daugiau nei penkiolika. Parkas toks didelis ir turtingas, kad čia keliaujant galima praleisti net visas atostogas. Žmones, ir ne vien tik iš Lietuvos, čionai vilioja puiki gamta ir jos teikiamos gėrybės – galimybė žvejoti, uogos, grybai, o dar vandens pramogos. Be to, parke yra 106 archeologijos ir architektūros paminklai: 9 piliakalniai, Rėkučių senovės gynybinis pylimas, unikalus Kretuono archeologinis kompleksas, Minčios, Vyžių, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kiti pilkapynai bei akmens amžiaus gyvenvietės. O dar įspūdingi, ežerų pakrantėse, prie girių išlikę, etnografiniai kaimai: Salų II, Varniškių II, Vaišnoriškės, Šuminų, Strazdų, Kretuonių, Benediktavo. Nacionaliniame parke yra net 6 vandens malūnai. Viename jų – Ginučių – yra išlikusi visa autentiška įranga, tad malūnas paskelbtas technikos paminklu. Kad ir kur paskui bepasuktumėte keliaudami po parką, reikėtų apžiūrėti unikalią medinę Palūšės bažnyčią ir aštuonkampę jos varpinę. Tai architektūros paminklas. Ji pastatyta 1750 m. Sakoma, kad vieninteliai instrumentai, naudoti ją statant, buvo kirviai. Taip pat beveik greta galima pamatyti atkurtą akmens amžiaus žmonių būstą ir pilkapio pjūvį su palaidojimu. Dažniausiai visi parko lankytojai stengiasi užlipti ir ant Ladakalnio, nuo kurio viršūnės į kurią pusę bepažvelgsi – visur atsiveria gražiausi vaizdai į miškų supamus ežerus. Šiais metais čia baigti tvarkymo darbai, sukurta gera turistinė infrastruktūra. Ladakalnis – viena gražiausių apžvalgos vietų Lietuvoje. Pėstieji gali leistis į beveik keturiasdešimties kilometrų dviejų dienų kelionę vaizdingomis ežerų pakrantėmis ir įspūdingais gūbriais maršrutu nuo Palūšės per Meironis, Ginučius, Stripeikius iki Tauragnų. Yra ir paprastų, daug trumpesnių maršrutų: aplink Palūšę sukasi sveikatingumo takas, kitas pažintinis pėsčiųjų takas padeda susipažinti su botaninėmis nacionalinio parko vertybėmis. Dviračiais siūloma keliauti nuo Palūšės per Puziniškį, Ginučius, Šiliniškių gūbrį iki Tauragnų. Parko reljefas ir tai, kad šioje Lietuvos dalyje beveik visada yra užtektinai sniego, sukuria geras sąlygas žiemą pakeliauti slidėmis.

Prie Palūšės esančiame 3,5 km ilgio botaniniame take bei prie Kretuono ežero Pervieniškėse įrengtame paukščių stebėjimo bokštelyje galima apsilankyti savarankiškai. Jeigu norėtumėte  pasivaikščioti po Ažvinčių sengirę arba po Balčio rezervatą, reikėtų kreiptis į parko direkcijos mokslo skyrių, nes ten lankytis galima tik lydint parko darbuotojui. Dera žinoti, kad paukščių perėjimo metu - nuo balandžio iki liepos mėnesio - lankytojai į rezervatus visai neįleidžiami.

Žvejai mėgėjai į nacionalinį parką atvyksta ir vasarą, ir žiemą, tikėdamiesi ne tik pailsėti, bet ir gero laimikio. Čia sugaunamų žuvų įvairovė - nuo aukšlės iki ungurio. Tik reikia turėti leidimą žvejybai. Mėgėjiškos žūklės leidimai metams kainuoja 11 Lt, o vienai dienai - tik 1 Lt. Juos galima įsigyti  ir Palūšėje įsikūrusiame nacionalinio parko lankytojų informacijos centre. Mėgėjiška žvejyba leidžiama neišnuomotuose dvidešimtyje ežerų ir upėse: Būkoje, Tauragnoje, Žiežulnoje, Ažvintėje, Almajoje, Jaurupėje, Laukupėje, Skregždoj, Sravėj, Švoginoj, Kiaunoj, Kretuonėlėj bei Šventelėj. Licencinė žvejyba vyksta Kretuono ežere ir Žeimenos upėje. Povandeninė žuvų medžioklė leidžiama tik Gavio ežere. Žvejoti leidžiama meškerėmis, spiningais, skrituliais, velkėmis, bučiukais ir samteliais vėžiams gaudyti. Vienam žvejui galima naudoti 2 plūdines meškeres, 1 spiningą, 5 dugnines meškeres. Per dieną vienas žvejas mėgėjas turi teisę sužvejoti iki 5 kg žuvies.

Parke daug vietų, kurios traukia sugrįžti dar ir dar. Viena jų – Senovinės bitininkystės muziejus Stripeikių kaime. Ta vietovė Livonijos ordino raštuose paminėta 1357 m., o žmonių čia gyvenama dar seniau. „Pažvelkite – čia rojaus kampelis Žemėje, - sakė mus pasitikusi šio muziejaus vedėja Zita Stasytienė. – Paklausykite ir pažiūrėkite kaip dirba bitės. Palaima, gerumas užvaldo širdį...“ Muziejus labai jaukus. Per dviejų kalvų vidurį čiurlena skaidrioji šaltiniuota Tauragna, ištekanti iš giliausio Lietuvos ežero. Tvarkoma aplinka, nušienautos pievelės, gėlynai. Beveik trijų hektarų teritorijoje lankytojai gražios gamtos prieglobstyje sužino bitininkystės istoriją, susipažįsta su šio senovinio verslo istorija. Kasmet per Žolinę (rugpjūčio l5 d.) čia vyksta Medkopio pabaigos šventė. Medžioklinę, drevinę, sodinę bitininkystę reprezentuoja atitinkamo laikmečio ir stiliaus aviliai. Eksponatai „veikiantys“ – juose dūzgia bičių šeimos. Emocinį įspūdį stiprina medinės skulptūros, autentiški aukštaičių kaimo statiniai, gėlynėliai prie jų. Muziejaus troboje galima apžiūrėti bitininkų įnagius: grūstuvus koriams, bezmėnus, medaus suktuvus, drevinėje bitininkystėje naudotus keltuvus, statinaites ir indus, taip pat sužinoti apie bičių produktus. Kitoje trobelėje galima sužinoti apie medaus naudą ir gydomąsias savybes, pavyzdžiui, saulėgrąžų medus ypač stiprina imuninę sistemą, suneštas iš garstyčių – padeda šalinti toksines medžiagas. Muziejuje vietą rado ir tuometinio Ukrainos vadovo Viktoro Juščenkos padovanoti aviliai su bitėmis, kaip parašyta: „Už Prezidento Valdo Adamkaus indėlį Ukrainai sunkiu metu. 2005 gegužė“. Man jau iš seniau labai įsiminė skulptūriniai aviliai -  iš bičių dievo medinės burnos skrendančios bitelės. 

Į šį muziejų atvažiuoja daug mokinių ekskursijų, pilni autobusai. Bičių darbštumas ir visų tų  dūzgiančių avilių gyventojų darna su gamta gali būti geru auklėjimo pavyzdžiu vaikams. „Dėmesio, bitės! Netriukšmauti!“ Tokie užrašai atkreipia jaunųjų lankytojų akis. Ekskursijose visada pabrėžiama, jog būnant gamtoje negalima daryti to, kas nepatiktų jums patiems – negi gera, kai tave skaudina, engia? Todėl nedera skinti, laužyti, triukšmauti... Na, o jei subtilesni perspėjimai neveikia, tai atsakomybė, kaip visada, pedagogui: užrašas skelbia „Už muziejaus eksponatų saugumą ir mokinių drausmę lankymosi muziejuje metu atsako juos lydintis mokytojas.“ Bet suaugę lankytojai taip pat ne visada kultūringai ir pagarbiai elgiasi, kaip derėtų tokioje unikalioje, net sakralioje erdvėje. Vienos muziejaus darbuotojos žodžiais, kartais ir šiukšlę tarp gėlynų švysteli, kartais tenka timptelėti už rankovės ir perspėti, kad muziejaus teritorijoje nerūkom, nuorūkų nemėtom...

Mums tikrai pasisekė, kad kelionėje po parką lydėjo ne vieną dešimtmetį čia dirbantis biologas, nacionalinio parko direkcijos gamtos skyriaus vyriausiasis specialistas Bronius Šablevičius. Jis paaiškino, jog geomorfologinė praeitis Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje nulėmė jo gamtinių sąlygų įvairovę. Čia galima atrasti beveik visų Lietuvoje esančių gamtos buveinių ir dirvožemių tipus. Todėl parke auga tiek stepių, tiek tundrų augalija, o prieglobstį suranda netgi labai retos, nykstančios paukščių ir gyvūnų rūšys. Pavyzdžiui, parke rasta net beveik 60 procentų visų Lietuvoje savaime augančių augalų rūšių, nors jis apima mažiau nei 1 procentą Lietuvos teritorijos. Iš gyvūnų čia sutinkami beveik visų Lietuvoje gyvenančių stuburinių rūšių atstovai, o kai kurių vabalų tai yra vienintelė radimvietė šalyje. „Per daugelį metų po kruopelytę visa tai tirta, atrasta daug augalų rūšių. Net botanikos profesoriai kai kurių jų nebuvo matę, pavyzdžiui, siauralapio gencijono“, - pasakojo pats tokiuose botaniniuose atradimuose dalyvavęs biologas. Aukštaitijos nacionaliniame parke aptikta daugiau nei 900 augalų rūšių. Žinoma apie 60 žinduolių rūšių. 1991 metais čia paskutinį kartą apsilankė rudoji meška. Yra lūšių. Gyvena 230 rūšių paukščiai. Čia slapstosi labai retas puošnusis paukštis žalvarnis, peri juodasis gandras, erelis žuvininkas ir kiti reti paukščiai. B. Šablevičiaus žodžiais, retas augalas ar paukštis saugus tada, kai jo niekas nežino. Jei vestume ekskursijas rodyti kokios nors botaninės retenybės, greičiausiai tai pražudytų ne tik tą augalą, bet ir visą augimvietę. Tas pat pasakytina ir apie retųjų sparnuočių lizdus. Miško kirtimo terminai nustatomi pagal paukščių perėjimą, bet ir paprasčiausi smalsuoliai trikdo perinčius paukščius. Net ornitologai mėgėjai gali padaryti daug žalos. Štai priprašytas kartą prie lizdų perėjimo metu atsivedė švedus. Ir išbaidė juodąjį gandrą bei erelį žuvininką – paukščiai nebegrįžo... Gamtininkas ornitologinėse ekskursijose lankytojų paprašo nusivilkti ryškias sportines striukes, kad paukščiai mažiau reaguotų. B. Šablevičiaus nuomone, būtina palikti kampelių, visai nelankomų žmonių. Gali juos žinoti tik du-trys specialistai. Nes, jo žodžiais, net ir geranoriškas lankytojas pamato, apsisuka ir nueina į savo automobilį, gal greitai ir pamiršta, ką taip geidė išvysti. O gamta lieka sutrikdyta... Todėl retuosius augalus ir gyvūnus reikėtų parodyti per fotografijas ir video. 

Čia – ypatingas pasaulis, kuriame dera būti svečiu, gerbiančiu šeimininką – gamtą.

Linas Senkus

Keliautojo atmintinė – Aukštaitijos nacionalinio parko lankymo taisyklės

Aukštaitijos nacionalinio parko padavimai

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt