- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Akmenų pasaulis


Reportažas iš Salantų regioninio parko

Niekur Lietuvoje nemačiau tiek akmenų, kaip Salantų regioniniame parke. Jie kūpso ir parko emblemoje. Šioje Žemaitijos dalyje žmogus ir akmuo tūkstančius metų buvo kartu, ir tai net sąlygojo kažkokį dvasinį ryšį tarp jų. Todėl gal tik šiose vietose galėjo susiformuoti originalus ir mistiškas akmenoriaus Viliaus Orvydo žvilgsnis į pasaulį, įkūnytas jo sodyboje–muziejuje. Ar atliktas titaniškas gydytojo Vaclovo Into, surinkusio, o dažnai ir išgelbėjusio, daugelį tūkstančių akmenų, darbas.

Salantų regioninio parko vyriausioji ekologė Asta Bagočienė papasakojo, kaip šis kraštas tapo toks akmeningas. Prieš 26 tūkstančius metų slinkęs paskutinis ledynas suformavo Minijos, Salanto ir Erlos upių senslėnius bei iki šiol ūkinės veiklos nepaliestus Šauklių, Kulalių, Erlėnų, Igarių riedulynus. Iš jų pats įspūdingiausias yra Šauklių riedulynas. Manoma, kad čia slūgso apie 300 tūkstančių kubinių metrų akmenų. Iš Skandinavijos ėmę slinkti ledynai, atskėlę uolų gabalus, vilko juos su savimi iki dabartinės Lietuvos teritorijos. Ledynui ištirpus, šie akmenys ir liko gulėti ledo paliktose nuogulose, vadinamose morena. Didžioji dalis riedulių su ledu atslinko iš Švedijos, daugiau nei trečdalis - iš Alandų salų ir Baltijos jūros, kiti – iš Suomijos ir Botnijos įlankos dugno. Beveik pusė visų riedulių – įvairios granito atmainos, apie ketvirtis - gneisai ir migmatitai. Riedulyne tarp akmenų dažnai telkšo vanduo, nes po plonu priesmėlio sluoksniu slūgso vandeniui nepralaidūs sunkūs priemoliai. Vyrauja nuo trečdalio iki metro skersmens akmenys, bet yra ir siekiančių tris metrus. Jie gana tolygiai pasiskirstę įspūdingame plote - 79 hektaruose. Mažiausiai akmenys žymūs pelkėse, geriausiai jie išryškėja atviruose plotuose. Unikaliame Šauklių riedulyne, be to, veši didžiausias Lietuvoje kadagynas, auga savitos augalų bendrijos, aptinkamos retos paukščių rūšys. Apie Šauklių riedulyną pasakojama legenda, jog ta didelė akmenų gausybė – tai švedų kariuomenė, kuri labai seniai užpuolusi mūsų kraštą, o pagonių dievai priešų karius pavertę  akmenimis.

Regioniniame parke yra nemažai ir didelių pavienių riedulių: penktas pagal dydį Lietuvoje akmuo "Šilalės Kūjis" bei Šauklių, Mosėdžio, Sakuočių ir kiti akmenys milžinai. Jie yra paskelbti valstybės saugomais geologiniais gamtos paveldo objektais. Šilalės kaime prie Mosėdžio stūksančio „Šilalės kūlio“ ilgis siekia beveik 7,5 m, plotis –  beveik 5,5 m, aukštis – per 3,5 m. Jis guli kalvelėje, kurią seniau iš visų pusių supo pelkės, o per jas vedė akmenų grindinys - kūlgrinda. Padavimas sako, kad po šiuo akmeniu miega vėjo sūnus. Šalia kūlio XVI-XVII a. veikė pagoniška šventykla su židiniu ir akmens aukuru. Manoma, kad Didžiajam kūliui pagoniškose apeigose taip pat tekdavo svarbus vaidmuo.

Be Šilalės ir kitose – Alkos, Šauklių, Skaudalių buvusiose alkvietėse ir kitur išlikę senovėje ritualinę reikšmę turėję akmenys. Pasakojama, kad Alkos kalno vaidilutės paskutinės Lietuvoje buvo priverstos užgesinti amžinąją ugnį. Vyskupas Motiejus Valančius mini, kad buvusią šventyklą ant Alkos kalno žemaičiai buvo atnaujinę XVI - XVII amžių sandūroje. Alkakalnio papėdėje guli akmuo su dubeniu. Manoma, kad tai šventyklos aukuras. Šauklių alkvietėje guli du apskriti, nutašytais šonais akmenys su dubenimis. Tyrinėjant aplinką nustatyta, kad tai pagonių šventyklų aukurai, stovėję ant nedidelių akmenų postamentų prie ugniakurų duobių, išgrįstų rausvo granito nuoskalomis. Naikinant šventyklą, vienas akmuo buvo įverstas dubeniu žemyn į ugniavietę, o kito akmens viršutinė dalis su dubeniu suskaldyta.

Apie ne vieną akmenį pasakojami padavimai. Didžiausią mitologijos paveldo grupę sudaro Kūliais, Laumės kūliais vadinami akmenys, protėvių dėmesį patraukę savo dydžiu. Laumės kūliai paprastai guli vandenyje ar šalia vandens telkinio. Pasakojama, kad ant jų laumės naktimis skalbdavusios rūbus. Seniau vaikams drausdavo eiti prie tokių akmenų, kad laumės nepagriebtų.

Mosėdžio akmuo pūpso taip pat prie Mosėdžio. Jo matmenys: 1,74 m, 3,55 m, 3,34 m. Prie kelio Plungė-Skuodas, žymintis Šauklių gyvenvietės pradžią stūkso įspūdingas Šauklių akmuo (2,80 m, 5,10 m, 2,50 m). Ant nuo šio granito atskeltos dalies Palangoje stovi Jūratės ir Kąstyčio skulptūra.

Kulalių skaldyklos akmenynas, esantis Šauklių kraštovaizdžio draustinyje, Kulalių kaime, yra buvusi akmenų sprogdykla. Vykstant melioracijos darbams iš aplinkinių laukų čia buvo vežami surinkti stambūs akmenys, sprogdinami ir ruošiami skaldos gamybai. Nuo tada išlikę nesusprogdinti įvairių raštų, dydžių ir formų rieduliai yra sukrauti į šešias, 100 m ilgio eiles.

Daugiausia „akmeninių“ objektų yra tarp Mosėdžio ir Salantų. Galima pėsčiomis apeiti Mosėdžio apylinkes, tada automobiliu nuvažiuoti iki Kulalių ir vykti į Salantus. Čia, apžiūrėjus miestelį, jo bažnyčią, vėl pėsčiomis nueiti iki Gargždelės ir apžiūrėti Viliaus Orvydo sodybą–muziejų. Apie šią unikalią vietą galima daug porinti, bet čia tikrai tiktų pasakymas - verčiau vieną kartą patiems pamatyti, nei dešimt išgirsti...

Jaunas gydytojas Vaclovas Intas (1925–2007), paskirtas dirbti į Mosėdžio miestelį, daugiau nei prieš penkiasdešimt metų į ligoninės kiemą dviračiu parsivežė pirmąjį akmenį, lemtingai pakeitusį jo paties ir viso miestelio gyvenimą.  Jis pradėjo tvarkyti ligoninės teritoriją, kūrė joje alpinariumus, akmenų kompozicijas, iškasė porą tvenkinių, užveisė nemažą parką, kuriame auga vietiniai ir tolimųjų kraštų dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Daug keliavo, o iš tolimų kraštų atsiveždavo sodinukų, augalų sėklų ir akmenų. Dabar V. Into sodyboje surikiuoti akmenys, pargabenti ir iš Ukrainos, Kazachijos, Karelijos. Akmenys čia išdėstyti pavieniui ir kompozicijomis. Kai buvusios ligoninės kiemas tapo per ankštas, jis sumanė akmenis perkelti į Bartuvos upelio slėnį, kuriame 1979 m. įkurtas Respublikinis akmenų muziejus. Muziejaus rinkinį dabar sudaro apie 150 000 akmenų, kurių mažiausias sveria kelis gramus, o didžiausias – 50 tonų.  Už indėlį saugant gamtą ir puoselėjant aplinką gydytojas 1994 m. tapo prezidento Valdo Adamkaus premijos laureatu. 2006 m. Respublikiniam akmenų muziejui buvo suteiktas Vaclovo Into vardas. Gydytojo valia jo kūnas po mirties buvo kremuotas, ir pelenai palaidoti akmenyje padarytoje ertmėje.

Dabar vaikštant po Mosėdį galima tik gėrėtis. Ir pamatyti, kokios vertingos yra bendruomenių iniciatyvos bei pastangos saugant gamtą, kuriant kraštovaizdį. Mosėdžio bendruomenė aktyviai ir išradingai prisidėjo prie savo aplinkos puoselėjimo. Kaip tęsiamas vieno entuziasto pradėtas darbas galėjome patys įsitikinti. Tik akmenys beveik amžini, tačiau aplinka reikalauja nuolatinės priežiūros. Savo garsaus tautiečio palikimą dabar ėmėsi prižiūrėti Mosėdžio moterų asociacija „Ognelė“. Ji įgyvendina projektą „Akmenų muziejaus įkūrėjo V. Into sodo atnaujinimas“ (pagal strategijos „Gyvenimo kokybės gerinimas, užtikrinant rajono kaimo bendruomenių sutelktumą ir gyvybingumą“ priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“). Pavasarį prasidėjo pirmieji savanorių darbai. Taip asociacijos narės bei kiti miestelio gyventojai prisidėjo savo įnašu prie projekto įgyvendinimo. Akmenų muziejaus įkūrėjo sode bendruomenės nariai valė aplinką, išnešė šiukšles, iškirto stelbiančius krūmokšnius, sutvarkė sodybos teritoriją. Numatyta buvo atkurti pažeistą ir nykstančią augmeniją, sutvarkyti esamus ir įrengti naujus apžvalgos takelius, sodą aptverti akmens ir medžio tvora, atlikti daug kitų darbų. Sutvarkius pavėsinę, šakomis naujai išpintos jos sienos, sutrūnijusios senosios talkininkų buvo išardytos. Sutvarkytuose laikinuose lauko statiniuose vietos bendruomenė gali rinktis šiltuoju metų laikotarpiu į kamerinius renginius, pavyzdžiui, tradiciniu tapusio poezijos pavasario šventes. Mums lankantis, kaip tik talkininkus užtikome darbo įkarštyje. Tarp unikalių akmenų ir želdinių triūsė grupė moterų, o su technika keli vyrai. Užkalbinau vieną, nešančią sodinukus. Pasisakė esanti Mosėdžio moterų asociacijos „Ognelė“ prezidentė Bronislava Gadeikienė. Jos žodžiais: „Kodėl kas nors kitas turi tvarkyti mūsų namus?“ O saugant, kuriant ir tvarkant kraštovaizdį svarbios ne tik valdiškų institucijų pastangos, jų gebėjimas pritraukti lėšas. Kalnus gali nuversti vietos bendruomenės. Reikia tik imtis iniciatyvos ir suburti žmones. Taip ir padarė mosėdiškės, negailinčios pastangų, kad būtų gražiau sau ir atkeliavusiems į jų kraštą. Tačiau kai kurie lankytojai nesidrovi pasiimti kokio nors patikusio augalo sodinuką. Tai dar būtų pusė bėdos - gal papuoš savo sodybą, tačiau yra pasitaikę, kad nurinko šeivamedžio uogas, o jų sėklos – nuodingos! Mosėdis ir akmenys tapo neatskiriami. Vieno žmogaus, gydytojo V. Into žemaitiškas užsispyrimas, meilė gamtai davė pradžią muziejaus įkūrimui. Dabar su akmenų muziejaus pradininko vaikais sudaryta sutartis, pagal kurią „Ognelės“ moterys ir tvarkosi.  Galima sakyti, jau visas Mosėdis pamilęs akmenis. Čia jų, didelių ir originaliais gamtos raštais numargintų,  daug kur stovi prie namų, gatvių sankryžose, sodeliuose. Gražiai tvarkoma aplinka, daug žalumos ir įvairių, retų augalų – puikus fonas tiems akmenims. V. Into sodyboje stovi akmeninė stela, ant kurios iškalta: „Šlovė akmeniui, fantazijai, entuziazmui, ištvermei.“ Vos ne visas Mosėdis dabar gyvena tuo šūkiu, ne tik ši moterų asociacija. Mosėdis, bent man, dabar pasirodė vienu patraukliausių Lietuvos miestelių, o 1955 m. spaudoje taip buvo aprašytas: „Atsilankius į Mosėdžio žemės artelės ūkio centrą, ne vienam krenta į akis miestelio gatvėse dar esanti didelė netvarka ir nešvara. Gatvėse jau seniai buvo pasodinti medeliai, tačiau jie niekieno neprižiūrimi, laužomi ir naikinami.“ Tačiau vieno žmogaus užkrečiantis pavyzdys viską pakeitė. V. Intas savo atsiminimuose pripažino, kad daug jam pagelbėjo gydytojo specialybė – kaime daugeliui jis buvo reikalingas, todėl žemaičiai jo klausė. Kitos profesijos žmogui būtų daug sunkiau ar visai neįmanoma tokio darbo atlikti, nes reikėjo sukviesti žmones į begales talkų. Galėjo juk ir mokslui atsidėti, disertaciją parašyti. Tačiau pajuokaudavo, kad savo gyvenimo disertaciją jis, daugelio žmonių padedamas, sukūrė pasitelkęs traktorius, autokranus ir laužtuvus. Valstybiniame V. Into unikalių akmenų muziejuje, kur išpuoselėtame 10 ha parkelyje ant Bartuvos krantų eksponuojamos 103 didelių akmenų atmainos, mačiau tokį užrašą apie jo įkūrėją, šviesuolį gydytoją: „Daugelį išmokė poeto akimis pažvelgti į pilką laukų akmenį, ne tik sveikatą grąžindavo...“ O pats daktaras rašė: „Nelaikau nuopelnu ar privalumu prieš kitus, kad padariau Mosėdį gražesnį už bet kokias kitas respublikos gyvenvietes. Man tas darbas patiko...“ Ir priduria: „Mosėdžio grožis – mano dovana gimtajam kraštui“. Be didelio gydytojo entuziazmo ir vietinių žmonių triūso šį gražų kampelį padėjo formuoti ir profesionalai: aplinkos architektai Rūta ir Alfonsas Kiškiai, dendrologė Genovaitė Prakapaitė, geologas, profesorius Algirdas Gaigalas. Tačiau, svarbiausia, laiku ir vietoje buvo barzdotas žemaitis gydytojas, apie akmenis sakęs, jog jei pamatydavo įdomesnį, didesnį, būdavo laimingiausias žmogus: „puldavau prie jų, kaip apsėstas!“ Jei jis būtų šiame akmenų krašte pasirodęs anksčiau, mažai tenuveiktų – dar nebuvo tokios galingos technikos sumanymams įgyvendinti, jei vėliau – jau nebūtų likę pačių riedulių, melioracija juos būtų sunaikinusi. „Akmuo, akmenys nulėmė visą mano gyvenimą. Jų balso klausiau“, rašė V. Intas. Dabar, tą balsą jau supranta ir kiti, saugantys savo gamtinę aplinką ir kuriantys grožį.

Linas Senkus

Keliautojo atmintinė –Salantų regionininio parko lankymo  taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

 



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt