- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Žemaitijos nacionalinio parko menininkai


Pažvelgęs į dekoratyvinę  kumpanosės raganos kaukę, kurią nusipirkau Žemaitijos nacionaliniame parke, prisimenu pilkšvai rožinius saulėlydžius prie Platelių ežero, miškus ir kalvas, Žemaičių Kalvariją ir žemaitišką šneką bei burnoje tirpstančio kastinio su kanapių sėklomis ir karštomis bulvėmis skonį. Bet pirmiausia – to krašto medžio drožėjus, menininkus. Po jų sodybas, dirbtuves ir muziejėlius lydėjusi Žemaitijos nacionalinio parko kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė apie vieną liaudies menininką pasakė: „Rounką yr atkalęs joudai...“ Tačiau tai tiktų visiems, pas kuriuos apsilankėme. Pasak jos, parko teritorijoje gyvena ir kuria meistras kalvis, per dešimtį medžio drožėjų, ne vienas tapytojas, atgimsta senosios audimo tradicijos. Kai kurie liaudies meistrai ir profesionalūs menininkai kuria keliose srityse: drožia iš medžio, kala akmenį, tapo. Žemaitijos liaudies architektūra bene mažiausiai buvo paliesta praeityje Lietuvoje vykdytų reformų. Kalvotame parko kraštovaizdyje dominuoja sodybų ansambliškumas, savitas jų siluetas, natūrali vienovė su reljefu ir želdiniais. Sodybos buvo aptveriamos žiogrių, statinių ir tik Žemaitijai būdingomis pusgulstinėmis tvoromis. Liaudies meistrams pasireikšti labai tiko ir iki šiol patinka mažoji architektūra. Žemaitija nuo seno garsėja meniškomis koplyčiomis, koplytstulpiais, koplytėlėmis, kryžiais prie kelių ir kryžkelių ar upelių, senkapiuose, istorinėse ir pasakojimais apipintose vietose. Dažnokai pakelėje galima išvysti į storą medį įkeltą nedidelę koplytėlę su šventojo skulptūrėle. Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojų rūpesčiu restauruota dešimtys įvairių mažosios architektūros objektų. Beveik kiekvieno ūkininko kieme seniau stovėjo kryžius, koplytstulpis ar koplytėlė. Tą gražų žemaičių paprotį pagimdė didelė meilė savo kraštui, jo praeičiai, kultūrai ir liaudies menui. Dabar tradicijas palaikyti padeda vietiniai meistrai – kalviai ir medžio drožėjai. Ypač verta apsilankyti pas tokius meistrus keliaujant Platelių ežero apylinkėmis. Geriausia būtų iš anksto viską susiderinti, susitarti per Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų centrą.

Šelmiškais velniukais sukibirkščiuoja Vyto Jaugėlos iš Gintališkės kaimo akys, kai jis pradeda pasakoti eilinę istoriją. Ant sienų viepiasi liaudies meistro išdrožtos Užgavėnių kaukės, ant lentynų stovi skulptūrėlės. Jas rodydamas meistras vis ką nors paporina. Paaiškėja, kad jis ne tik drožia iš medžio, bet ir senienas kolekcionuoja, tapo, fotografuoja, vis ką nors organizuoja. Šmaikštaus būdo, jau 70 metų perkopęs žemaitis yra buvęs ir kolūkio pirmininku, ir viršaičiu, ir kultūros namams vadovavęs. Dabar šalia namų pasistatė namelį kūrybai, kur sutelpa ir jo senienos. Štai užsimaukšlina vokiečių kareivio šalmą ir ima deklamuoti lyg aktorius, su gestais. Jau daugiau nei dešimtmetį yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, dažnai dalyvauja įvairiose parodose. Jo išdrožti krikščioniški šventieji ir pagoniški dievai, Užgavėnių kaukės, koplytstulpiai eksponuoti įvairiose Lietuvos vietose, papildė Žemaitijos nacionalinio parko ir privačias kolekcijas.

Leonardo Černiausko meno galerija ir kūrybinės dirbtuvės įsikūrusios Babrungėnų vandens malūne  ant Babrungo upės. Šį įspūdingą statinį iš akmenų mūro su fachverko konstrukcijomis antrajame aukšte pastatė grafai Šuazeliai. Grafas buvo Rusijos caro armijos karininkas, už gerą tarnybą gavęs Platelių miestelį, kur turėjo pasistatęs dvarą. Jo žemes dirbo baudžiauninkai. 1989 m. per didžiausius vargus apgriuvusį malūną nusipirko plungiškis dailininkas Leonardas Černiauskas. Senasis malūnas buvo visai apleistas, dailininko žodžiais: per kiaurą stogą per tris aukštus švietė dangus, o aplinkui vešėjo alksnių brūzgynai, trenkė srutomis. Septynerius metus restauravęs, jame įkūrė savo tapybos ir medžio drožinių meno galeriją ir kūrybines dirbtuves. Babrungėnų vandens malūnas yra vienintelis akmeninis malūnas Žemaitijos nacionaliniame parke, paskelbtas architektūros paminklu. Menininkas dar norėtų atkurti autentišką malūno stogo dangą iš skiedrų, tačiau tai būtų brangu, o iš valstybinių organizacijų ar fondų paramos labai sunku sulaukti. Malūno sienų storis - apie du metrai: iš lauko akmuo, viduje – mūrytos plytos. Viename pastato gale gyveno malūnininkas, kitame veikė malūnas. Išsikišusioje dalyje, antrame aukšte, buvo įrengta vilnų karšykla. Tarp malūno ir gyvenamųjų patalpų yra išlikęs senoviškas kaminas, kur prie angos, ant geležinio trikojo, buvo gaminamas valgis. Šiandien viename malūno gale gyvena dailininkas, kitoje pastato pusėje įrengta meno galerija-muziejus, o antrajame aukšte, kur šviesiau – dirbtuvės. Čia galima pamatyti autoriaus tapybos darbus, medžio drožinius, senovinių daiktų kolekciją. Vien paveikslų sukūrė per du tūkstančius, o dar drožybos darbai, skulptūros. Prie lango stovi senutėlis varstotas, o ant jo įsikūrė skulptūrėlės. Ant virvelių kabo mediniai kaukiukai, vienas su teptuku rankoje, bet pliku užpakaliuku – taip ironiškai pavaizdavo menininko gyvenimą...

„Šiemet  yra 195-osios malūno metinės, mano kūrybos pradžios 45-metis ir 22 metai nuo malūno atkūrimo“, - sakė menininkas. Ir papasakojo iš lūpų į lūpas iki mūsų dienų perduodamą legendą, kad grafui paliepus, vienas jam prasikaltęs baudžiauninkas buvo įmūrytas malūno sienoje, o ji iki 2 metrų akmenų mūro. Todėl kieme menininkas pastatė paties sukurtą medžio skulptūrą su dedikacija: „Grafui Šuazeliui, jo baudžiauninkams, stačiusiems šį akmeninį vandens malūną, užmūryto į sieną baudžiauninko sielai, visiems gyvenusiems ir mirusiems šiame malūne atminti...“ Tvirtai spausdamas ranką, Leonardas dar pasiūlė atvažiuoti čia žiemą, kai jis su savo kūrybos dvasiomis čia būna vienas ištisomis savaitėmis.

 Plateliškių drožėjų vyrų tarpe menininkė Rūta Kavaliauskienė išsiskiria savo kūrybos objektu – ji drožia angelus. Jos meno gerbėjų yra ne tik Lietuvoje, ypač profesionalios menininkės angelus vertina Vokietijoje. „Visą gyvenimą dirbau virtuvėje, prie lango į šiaurės pusę. Dabar mano dirbtuvė  - karališka“, - sakė dailininkė ir per erdvų skoningą saloną nuvedė parodyti, kur gimsta angelai. Iš pirmo žvilgsnio drožėjos įrankiai atrodo labai paprasti. „Aš kaip Šepka, galėčiau ir su vinimi...“, - pajuokavo. Prieš keturis metus įsikėlė į namą Platelių pakraštyje. Pro langus matosi Siberijos pelkė, Žemaitijos nacionalinio parko telmologinis draustinis. Keturi metai Plateliuose – išdrožti keturi angelai, dedikuoti realiems miestelio žmonėms, kurie patys ar jų šeimos svečiai gali ateiti į dailininkės namus, aplankyti „jų“ angelą. Ir kiti kūriniai, gyvenantys autorės namuose, -  ne sakraliniai, o daugiau gamtiški, žmogiški. Išdrožė savo močiutę angelo pavidalu, iš senos fotografijos matytu veidu, ilga melsva suknia su lelijomis. Ji prie krūtinės glaudžia atverstą knygą. Laiko angelas žvelgia į dangų, o jo apdaras, lyg kosmoso erdvė, nusėtas mažomis žvaigždelėmis. Ant krūtinės spindi laiko ir erdvės susikirtimo taškas – čia ir dabar. Miško dvasia – žalia su lapelio formos sparnais ir ilgu žemyn nuleistu trimitu. Apačioje ant išsikišusių lyg šakelės pagaliukų tupi paukšteliai. Parodė ir naujausią - Kelio angelą. Jam iš trikampio ant krūtinės teka, raitosi kelias, pasiekiantis kojas, o ant kuklaus apdaro skleidžiasi pakelės augalai. Prie šono jis glaudžia duonos kepaliuką. Atsisveikinę su jaukiais menininkės namais, iškeliaujame toliau. Gal ir mus lydės tas Kelio angelas?

Rimantas Laima taip pat ne per seniausiai įsikūrė Skirpsčių kaime, atvykęs iš Mažeikių. Jo ir žmonos Laimutės darbščios rankos ir estetinis skonis sukūrė jaukią kiemo aplinką, su išpuoselėtais želdiniais, gėlėmis ir medžio skulptūromis. Meistro dirbtuvėse gausybė visokių įrankių, mechanizmų, o jau kaltų kaltelių: nuo kastuvėlio dydžio iki visai miniatiūrinių. Čia kuriama, o kūrybos vaisių kviečia pažiūrėti į savo rankomis atnaujintą ir įrengtą klėtį. Čia pirmame aukšte laikomos kaukės ir skulptūros, o ant aukšto – medinės raižytos lėkštės. Meistras drožti pradėjo nuo aštuonerių metų. Sako, dabar jau yra išdrožęs gal per tūkstantį kaukių, per metus apie aštuoniasdešimt sukuria. Ant sienos kabo Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių bareljefai. Stovi Perkūnas, Medeinė. Jie saviti, lyriški. Net griausmavaldis Perkūnas – ne rūstus, o iš žvilgsnio panašus, bent man pasirodė, į patį tautodailininką. Medeinė su šuniuku prie kojų, lanku ir sakalu, ne tik lyriška, bet svajinga. Kaip tokia šautų į žvėrį?

Menininkas kuria ir monumentalius darbus. Štai prieš kelis metus Kryžių kalne pastatytas jo kryžius, užsakytas Lietuvos policijos 90-mečiui. Albume galima pamatyti ir kitus jo darbus. Tačiau šelmiškos ar baisios Užgavėnių kaukės vis traukia akį. Vieną iš jų jau matuojasi fotografė Kristina. „Kaip tik ant tavo murzelės“, - įvertina meistras ir santūriai šypsosi. Juk jau gavome pakvietimą į būsimas Užgavėnes šios gražios senovinės šventės sostinėje - Plateliuose. Čia kaip pagal posakį: roges ruošk vasarą... Jau yra tekę dalyvauti Užgavėnėse Plateliuose, ir galiu garantuoti, kad tai geriausi tokia šventė, kokioje teko būti. Svarbiausia atvažiuoti su tinkama draugų kompanija ir, žinoma, su kaukėmis. Jei būtų galimybė, verta atvažiuoti dviem ar trim dienom, iš anksto pasirūpinus, kur apsinakvoti. Mes tuomet spėjome aplankyti dar ir Tytuvėnus, Šiluvą, Varnius, paslidinėti prie Medvėgalio, Moteraičio piliakalnių, nes vežėmės ir slides, aplankėme užpustytus kaimelius, kapinaites. Paskutinę dieną per Užgavėnes su kaukėmis, būgnais ir akordeonu lindome pas žemaičius į kiemus, bendrai linksminomės, kirtome svetingų šeimininkų pasiūlytų blynų ir kitokių vaišių, net vieną parduotuvę „nureketavome“. Žmonės džiaugiasi, jei pas juos apsilanko persirengėliai su kaukėmis. Vakarop visi kaukėtieji „žydai“, raganos, velniai, meškos ir kiti susiburia Platelių centre, kur eisenos priekyje už policijos automobilio vežama milžiniška didžiakrūtė Morė su spragilu rankoje. Ji taip įtaisyta, jog vežama sukasi ratu ir mojuoja tuo spragilu. Linksmybės, kad artėja žiemos galas ir vaišės trunka ilgai.

Dovainių kaime gyvenančio Kazio Striaupos sodyba iš karto parodo, kad čia gyvena meniškas žmogus. Netoliese stovi ūkininkaujančio jo sūnaus traktoriai ir kita technika, o visas kiemas, didelė pavėsinė pilni medinių skulptūrų: ant išsikišusių kažkieno delnų žydi gėlės, į medį lipa meškutis, dantis rodo krokodilas, o iš medinės būdos išlindusi ne tik šuns galva, bet ir visa būda pakilusi ant styrančių šuns kojų. Kaip ta skulptūra išaugo savo namelius, taip visą gyvenimą buvęs kolūkio vairuotoju, niekur nesimokęs dailės ir meno subtilybių, jau sulaukęs garbaus amžiaus Kazys paėmė kaltą ir tapo vienu savičiausių šio krašto kūrėju. Tai tikrai unikalių medžio kompozicijų kūrėjas. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 2000 metų. Jo drožinių temos ir religinės, ir iš kaimo gyvenimo, net politinių aktualijų padiktuotos. Pavyzdžiui, sėdi prie stalo rimti dėdės su kaklaraiščiais, kiti stovi aplinkui, o ant stalo pūpso stori kupiūrų paketai. Veidai kažką labai primena... Vienas girtuoklėlis kaimynas vis prašęs jį išdrožti. Kartą tiek nusitašė, kad griuvinėdamas net dantų protezus pametė. Taip ir pavaizdavo gulintį, o šunelis ant jo koją kelia. „Pats prašė“, - juokiasi. Šmaikštų senojo meistro būdą pajunti iš trumpų, taiklių jo komentarų. Kai pasiūlė pavėsinėje arbatos, ir mes išsitraukėme savo užkandą, perspėdami, kad turime skanių marinuotų agurkėlių, tik labai aštrių. „Už mano peilius nebus aštresni...“- įvertino.

Pats pastatė klėtelę, kurioje dirba ir eksponuoja kūrinius. Mažutės jaukios ir prikuistos dirbtuvės pilnos medžio ruošinių, įrankių ir nebaigtų darbų. Į kaladę vienu galu įtvirtintu lyg dalgio ašmenys instrumentu „striūna“ meistras iš pradžių grubiai apdrožia medį. Po to pasideda kūryba. Ir gimsta darbai, už kuriuos buvo tapęs ir Rokiškyje rengiamos parodos Lionginui Šepkai atminti laureatu, ir „Aukso vainiku“ buvo nominuotas kaip geriausias metų liaudies meistras. Sustojame prie Žemynos skulptūros: medinė deivė rankose laiko šerniuką, kitų snukeliai, stirnos galvutė kyšo iš javų, iš kurių kyla ir ji pati. Taip lakoniškai ir originaliai perteikti gali tik jautriai gamtą suprantantis žmogus. Meistras sakosi sekmadieniais nedirba, o eina žvejoti ar grybauti, riešutų šiemet jau bulvinį maišą pririnkęs. Laikas atsisveikinti, o dar nesinori. Dar akys slysta nuo kaukės su tikrais ožio ragais ir kailiu prie Perkūno skulptūros ir kitais jaukios kūrėjo klėtelės užkaboriais.

Žmonės kalbėdavo, kad Justino Jonušo tėvas turi prisijaukinęs kauką (žemaitiškai - aitvarą), kuris neša jam turtą. Aplinkiniai ūkininkai, turėdami du kartus daugiau žemės, teišlaikė pusę tiek gyvulių, o ir per sunkmečius kaimynams paskolindavęs litą kitą. Buvo ne tik labai darbštus, bet ir šviesus valstietis, jau seniai pradėjęs rinkti senovinius daiktus. Tai perėmė ir dabar jau 85-metį atšventęs Justinas, kuris su žmona Regina yra vieni garsiausių šio krašto tautodailininkų ir senovės palikimo rinkėjų. Jonušai savo sodyboje Godelių kaime įkūrė privatų tautodailės ir etnografijos muziejų. Šalia 1840 metais pastatytos trobos ošia tokio pat amžiaus vinkšna, buvo ir bendraamžė liepa, bet neišgyveno. Čia viskas dvelkia senove. Galima paimti į rankas 9-13 amžių kuršių apyrankę iš kapinyno, rastą gretimoje žvyrduobėje. Atsisėsti ant baudžiavos laikų valstiečio kėdės, kurios medinė nugarėlė labai primena krikštų formą. Arba palaikyti metalinę 3,3 litro gertuvę, naudotą kontrabandiniam spiritui iš Vokietijos nešti. Sako, po drabužiais paslėpdavo po tris tokias. Be pačių šeimininkų kūrybos čia pagarbiai saugomos garsaus Žemaitijos tautodailininko medžio drožėjo Stanislovo Riaubos skulptūros. Jis neturėjo šeimos, klajodavo po Žemaitijos kaimus, žiemą apie dvidešimt metų glausdavosi šioje sodyboje, o vasaromis ilgam pranykdavo gamtoje. Girdėjome pasakojimą, kad jis taip buvo įvaldęs savo amatą, jog kartą į obelį įkėlęs išdrožtus paukštelius ir tikri paukščiai apsigavo, dalį jų palaikė savais... Dabar Jonušų muziejuje kabo šio meistro išdrožta rankšluostinė su sparnus išskleidusiu kauku. Lyg simbolis, nešantis jau ne materialius turtus, o kūrybinį įkvėpimą žemaičių liaudies meistrams.

Linas Senkus

Keliautojo atmintinė – Žemaitijos nacionalinio  parko lankymo taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.




Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt