- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

SUSIPAŽINKIME SU GYVŪNŲ ELGESIU: TĖVŲ NETEKĘ JAUNIKLIAI


Prasidėjo vasara, viliojanti kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Iš pievų platybių atsitraukus potvynio vandenims ir užsidarius vandens siurblinių vartams, galime vėl gėrėtis žemės veidu. Kiekvienas jos lopinėlis dabar kupinas gyvybės džiaugsmo – auga nauja gyvūnų karta, pievose skamba įvairiausių giesmininkų balsai, slapstosi gausybė kiškių. Vešlioje žolėje ramiai ganosi stirnų būreliai, kažkur Rusnės salos pakraščiais klampoja briedis. Iš nendrynų dažnai atsklinda įspūdingas didžiojo baublio balsas, pakrantėje kur nors netoliese žvejo tupinėja pilkasis garnys.

Iš civilizacijos ištrūkusiam žmogui sąlytis su gyvąja gamta teikia tikrą atgaivą ir palaimą, leidžia pasijausti jos dalimi. Dažnai vaikštinėjančiąjam ji atveria vis daugiau paslapčių ir džiugina netikėtais susidūrimais su įvairiausiais gyvūnais ir paukščiais. Kai kuriems gamta padovanoja ir susitikimus su ką tik pasaulį išvydusiais jaunikliais. Neretam iškylautojui išvydus naujos gyvybės stebuklą, po susižavėjimo iškyla klausimas – o kurgi jo tėvai? Apsidairius aplink, ir nieko nepamačius, dažniausiai prieinama išvados, kad jį paliko. Iš gailesčio žmogus bando gelbėti našlaitį, parsineša namo, bando maitinti, girdyti ir pradeda kreiptis į įvairiausias gyvūnų globos tarnybas, gamtosaugos specialistus.

Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Ar tikrai tėvai palieka savo atžalas?

Dauguma atvejų – ne. Jaunikliai turi savo tėvus, kurie jais rūpinasi, yra netoliese ir dažnai netgi mato, kaip išgabenami jų vaikai.

Vasarą vaikštinėjant po pievą ar pamiškę dažnai galima aptikti žolėje gulintį stirniuką. Susidūrus su žmogumi jis paprastai būna susirietęs į kamuoliuką,  snukutį prispaudęs prie žemės ir suglaudęs ausis. Tokioj pozoj mažylis atrodo bejėgis ir dažnai iššaukia gailestį žmogui. Bet iš tikrųjų stirniukas bando likti nepastebėtas, mat kvapo, viliojančio plėšrūnus, jis neturi. Mama savo jauniklį lanko, pamaitina ir atsitraukia nuo jo guolio kiek tolėliau, kad neįgytų kvapo. Sutvirtėjus mažyliui, motina vedžiojasi jį kartu. Radus stirniuko guolį reikėtų kuo greičiau pasišalinti iš vietos, jokiu būdu neliesti jauniklio, kad nepalikti kvapo. Daugumos žinduolių, kurie gyvena atvirose vietose, o ne urvuose ar olose, jauniklių išgyvenimo būdas – gulėti nejudant, kol pavojus praeis. Motina paprastai įvykius stebi iš tolo, ir yra pasiruošusi sugrįžti, kai tik žmogus nueis.

Panašiai jauniklius augina ir kiškiai. Tik motinos jų net praaugus nesivedžioja, ir jaunikliai maisto susirast išmoksta patys. Iš pradžių jie laikosi gulykloje, kur juos atsivedė, vėliau – pradeda tyrinėti aplinką ir nuo jos nutolsta. Kvapo taip pat neturi. Todėl aptikus kiškučius, jie panašiai kaip stirniukai, prisipaudžia prie žemės, atrodo lyg išsigandę. Bet iš tiesų nori likti nematomi. Kai kurie drąsesni bando sprukti. Aptikus jų taip pat nereikėtų liesti, glostyti, nes kitaip paliktas kvapas privilios plėšrūnus.

Verta žinoti, kad daugybės paukščių jaunikliai ne šiaip sau iškrenta iš lizdo, o pradeda naują gyvenimo etapą – mokosi skraidyti, treniruojasi, ko niekaip negalėtų atlikti tupėdami lizde. Aptikus tokį „žiopliuką“, neverta jaudintis – tėvai tikrai jį maitina ir gina kiek tik gali. Smulkūs žvirbliniai paukščiai dažniausiai vilioja nepageidaujamą svečią nuo savo vaiko, apsimesdami sužeisti, kartais net leidžiasi sugaunami rankomis, kad tik nukreipt žmogaus dėmesį nuo savo palikuonių. Varnos, kuosos, gina ypač aršiai – net nežinodami, kad kažkur netoliese yra jos vaikas, galime sulaukti netikėtos atakos ir būti vejami laukan. Tokiems „iškritusiems iš lizdo“ paukščiukams reikia vos keletos dienų, kad išmokt skraidyti. Parsinešus namo paukščių jauniklio jokiu būdu negalima girdyti. Tėvai aprūpina juos tokiu racionu, kad papildomai gerti nereikia. Jei išsižiojus jaunikliui įdedama ne maisto, o lašinamas vanduo – jis nukeliauja į bronchus, trachėją, oro maišus. Tai sukelia komplikacijas ir jauniklis, deja, miršta. Be to, vabzdžialesiai paukščiai maitina savo jauniklius po keletą šimtų kartų per dieną. Žmogui tai padaryti būtų be galo sunku.

Ant žemės radus mielą, pūkuotą pelėdžiuką ar apuokėlį – neskubėkite jo priglausti. Šių paukščių gyvensena tokia, kad jie pakankamai anksti nusklendžia iš lizdo, turi slėptuves ir ilgokai „valkiojasi“ prižiūrimi tėvų. 

Jei Jūsų sode šakų, lentų krūvoje ar po krūmu įsirengė gūžtą ežienė, atidėkite tvarkymo darbus keletui savaičių – neardykite, nepjaukite šalimais žolės. Per tą laiką ežienė išaugins savo vaikus, ir galbūt pamalonins „ežių paradu“. Temstant, užkūrus laužą, ji atveda parodyti savo jauniklius. Niekas nežino, kodėl taip yra.

Nepridarykime bėdos gelbėdami taip įsivaizduojamus „pamestinukus“. Leiskime jiems užaugti savo namuose, apsuptiems tėvų rūpesčio.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt