- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Kuršių nerijos nacionalinis parkas


Neringa – ne tik Lietuvos brangakmenis. 2000 metais visa Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio vertybė. „Kuršių nerija yra išskirtinis smėlio kopų kraštovaizdžio, kurio išlikimui nuolatinį pavojų kelia gamtos stichijos, pavyzdys. Po pragaištingo žmogaus įsikišimo, vos nesunaikinusio nerijos, ji buvo atkurta didžiulių XIX a. pradėtų ir iki mūsų dienų tebesitęsiančių apsaugos ir sutvirtinimo darbų dėka.“ Taip rašoma Kuršių nerijos nominacijos į šį labai garbingą UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą byloje. O iki to buvo ilga ir ne visuomet laiminga šio unikalaus kampelio istorija, siekianti 5000 metų. Pusiasaliui grėsmę kėlė gamtos jėgos, vėliau prisidėjo ir neatsakinga žmogaus veikla. Prieš 500 metų Kuršių nerija buvo apaugusi vešliais miškais, kurie saugojo nuo aršių vėjų ir smėlio žvejų kaimelius. Tačiau imta medžius grobikiškai kirsti, sakinti, degti medžio anglis ir gaminti dervą. „Prūsų valstietis neturėjo jokio supratimo apie miško taupymą“, - rašė vienas Prūsijos ūkio inspektorius 1794 metais. Nerijos miškingumas nuo 75 procentų 1605 metais sumažėjo iki 10 procentų 1834 metais. O jūra vis išmesdavo smėlio, kuris, išdžiūvęs ir vėjo genamas, slinko per neriją. Jos gyventojų kova su smėliu tapo pilka kasdienybe. Ir nežadėjo pajūrio žmonėms pergalės: tik išlikę pavadinimai primena smėliu užpustytus kaimus - Nagliai, Karvaičiai, Lotmiškis... Per 1706-1846 metus buvo palaidota keturiolika kaimų. Vienas keliautojas, pabuvojęs Kuršių nerijoje XIX a. pradžioje, rašė: „Liūdnesnės vietovės kaip čia gal niekur pasaulyje nėra. Vien tik smėlis ir vanduo. Man nesuprantama, kaip čia žmonės gali gyventi“.  Juodkrantės muziejuje mačiau įrašus iš XVII a. „Skolų sąrašo“: mirė ir jo sodyba tuščia; nuskurdo ir mirė prieglaudoje; nuskendo jūroje; pabėgo į Prūsiją... Gal todėl tais laikais vietiniai žmonės be žvejybos užsiėmė ir tokiais egzotiškais, mūsų požiūriu, verslais, kaip žuvėdrų kiaušinių rinkimas ir varnų gaudymas tinklais, nors mariose tuomet žuvies buvo daug daugiau, plaukiojo ne tik lašišos, bet ir didieji eršketai.

Šių dienų žmogų Kuršių nerijos istorija galėtų paskatinti dažniau pagalvoti apie savo santykį su gamta ir elgseną tokiose unikaliose, saugomose vietose. Atsiminkime kad ir didįjį gaisrą Smiltynėje...

Daugiau apie žmogaus ir stichijų kovą už galimybę čia gyventi sužinojome bendraudami su Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus pavaduotoja Lina Dikšaite. Ji paaiškino, kad visu Lietuvos ir Kaliningrado srities pajūriu tęsiasi apsauginis kopagūbris, dar vadinamas prieškope, apsauginiu pylimu, apsauginiu paplūdimio kopagūbriu. Daugelis iš mūsų daug kartų ėjo prie jūros į paplūdimį Nidoje, Juodkrantėje ar kitose nerijos vietose. Perlipi kopas, ir prieš akis atsiveria jūros platybės, saulės užlietos smėlio pakrantės. Tačiau prie jūros vedantis keliukas persirita ne šiaip per kopą, o per tą apsauginę užtvarą. Pasak, L. Dikšaitės, senovėje prasidėjusį masinį smėlio judėjimą nerijoje galėjo sustabdyti tik dideli kopų sutvirtinimo bei apželdinimo darbai. 1805 m. danų kilmės vyriausiasis kopų inspektorius Sorenas Bjornas (1744-1819), remdamasis kitų mokslininkų ir savo atliktais stebėjimais bei bandymais, pradėjo smėlynų sutvirtinimo darbus. Vienas pagrindinių jo uždavinių buvo suformuoti apsauginį kopagūbrį, kuris atliktų smėlio kaupimo ir pakrantės apsaugos funkciją. Darbai tęsėsi su pertraukomis. Iki 1829 m. Kranto-Šarkuvos ruože suformuotas 29 km ilgio kopagūbris. 1810-1865 m. Klaipėdos magistrato iniciatyva apsauginis kopagūbris buvo atstatomas ir apželdinamos pavienės kopos Smiltynėje. Iki 1859 m. jis buvo pratęstas Rasytės kryptimi ir suformuotas maždaug iki Pervalkos. Juodkrantėje sukurtas atskiras 5 km ilgio ruožas. Iki 1881 m. vyko apsauginio kopagūbrio formavimo darbai nuo Kopgalio iki pusiaukelės tarp Pervalkos ir Juodkrantės, maždaug 28,5 km ilgio ruože. 1885-1892 m. kopagūbris buvo tvarkomas tarp Preilos ir Pervalkos. Iki 1904 metų visame Kuršių nerijos pajūryje žmonių triūsu buvo suformuotas apie 98 km ilgio apsauginis kopagūbris. Mums stovint ant šio apsauginio kopagūbrio, parko darbuotoja papasakojo, kaip vyko darbai. Maždaug 50–60 metrų atstumu nuo jūros ir 2 metrų atstumu viena nuo kitos statomos dvi eilės užtvarų iš storesnių šakų ir kuolų. Užtvaros daromos išilgai pajūrio. Tam buvo naudojami 5-6 cm storio ir 1 m ilgio kuolai. Jie sukalami apie 30 cm į smėlį, paliekant tarp kuolų 5 cm tarpą. Užtvaros paprastai buvo daromos pavasarį. Kai po 2-3 savaičių jas užnešdavo smėliu, ant susidariusių pylimų buvo vėl daromos dvi eilės tokių pačių užtvarų, kol kopa pasiekdavo 1,5 m aukštį. Kai kopagūbrio pylimas pasiekdavo reikiamą aukštį, tų pačių metų rudenį arba pavasarį kopos šlaitai buvo apželdinami smėlyje augančiomis žolėmis - pajūrine smiltlendre ir smiltynine rugiaveide. Šios žolės pakenčia užpustymą ir gerai kerojasi. Sodindavo daugiausia moterys, vienu metu dirbdavo apie 300 žmonių. Klaipėdos–Juodkrantės ruože suformuotas apsauginis kopagūbris sėkmingai atlaikė 1898–1899 metų uraganinį štormą. 1928-1937 m. apsauginį kopagūbrį prižiūrėjo Klaipėdos uosto valdyba, įkūrusi specialią kopų inspekciją, turėjusią 50 kopų prižiūrėtojų. Po II Pasaulinio karo Kuršių nerijoje buvo išardyta beveik trečdalis visos apsauginės kopos. Vyko tik nedideli ir neplaningi smėlynų sutvirtinimo bei  apželdinimo darbai, planingi darbai buvo pradėti tik 1951 metais. Jie tebesitęsia iki šiol, o už apsauginio kopagūbrio priežiūrą ir tvarkymą atsakinga Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija. Kopagūbris neprarado savo apsauginės funkcijos. Todėl kiekvienas, po neriją keliaujantis ar atostogaujantis prie jūros, turėtų saugoti šį gamtos ir žmonių kūrinį. Reikia vaikščioti tik nužymėtais takais, nenaikinti augalijos ir jokiu būdu neardyti kopagūbrio. Juk kartais poilsiautojai brenda per smėlius ir krūmokšnius prie jūros – kad tik greičiau. Ardo užtvaras ir traukia medgalius iš sutvirtinimų, norėdami susiręsti įvairių uždangų nuo saulės ar vėjo. Nedarykime taip ir kitiems papasakokime, kiek daug įdėta darbo per du šimtus metų, kad į Kuršių neriją sugrįžtų miškas ir galimybė gyventi žmonėms.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas – viena labiausiai lankomų saugomų teritorijų Lietuvoje. Čia visada laukiami žingeidūs ir gamtą mylintys svečiai. Tik reikia laikytis taisyklių. Ypač prašoma atkreipti dėmesį į draudimus lankantis Kuršių nerijos rezervatuose: Grobšto gamtos rezervate ir  Naglių gamtos rezervate. Rezervatų tikslas – išsaugoti unikalius didžiojo kopagūbrio pustomų bei pilkųjų kopų kupstynės ir pajūrio palvės kraštovaizdžio kompleksus. Šie gamtos rezervatai sudaro apie ketvirtadalį parko teritorijos. Lankytis juose galima tik įrengta dviračių trasa bei pažintiniu taku Naglių gamtos rezervate. Be to, keliauti galima tik nužymėtais takais. Norėdama supažindinti lankytojus su Naglių gamtos rezervato Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija nutiesė pėsčiųjų taką per Pilkąsias kopas Kuršių marių link. Jis įrengtas nuo automobilių stovėjimo aikštelės, 31-ajame kelio Smiltynė-Nida kilometre.

Naglių gamtos rezervato plotas – daugiau nei 1600 ha. Jis tęsiasi tarp Juodkrantės ir Pervalkos devynis kilometrus. Čia saugoma Pilkosios (Mirusios) kopos, pajūrio ir pamario palvės bei kupstynės kompleksai; Raudonosios knygos ir kitų retųjų augalų gausios augimvietės; 4 buvusių užpustytų kaimų ir 2 senų kapinaičių vietos; senieji atpustomi dirvožemiai ir senųjų kopų liekanos; estetiškai vertingi peizažai. Dėl nuolat pasikartojančių stiprių vėjų Naglių gamtos rezervato baltosiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos, kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai. Gamtos rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia veikla, tame tarpe ir rekreacinė. Čia gamta palikta mokslo tikslams bei stebėjimams.

Grobšto gamtos rezervato plotas - 183 ha. Jis yra tarp Parnidžio kraštovaizdžio draustinio ir valstybinės sienos su Rusijos federacija. Rezervatas išsiskiria unikaliu kraštovaizdžiu bei savitomis reljefo formomis. Pagrindiniai saugomi objektai: didysis pustomų kopų kopagūbris, pajūrio palvės kompleksas, užpustytos Nidos gyvenvietės vieta. Grobšto gamtos rezervate yra Sklandytojų kopa, kažkada buvusi aukščiausia Kuršių nerijoje (70 m), bet veikiama stiprių vėjų ji sumažėjo iki 50 m. Grobšto įlankos krante kopos yra išslėgusios marių mergelio sluoksnius, kurių aukštis vietomis siekia kelis metrus. Marių mergelis ne kartą yra pasitarnavęs miškininkams, sodinant smėlynuose medžius. Rezervate saugomi vietomis atpustomi senųjų miškų stuobriai, Raudonosios knygos retų augalų augimvietės, pajūrio palvės kompleksas, estetiškai vertingi peizažai. Grobšto gamtos rezervate aptinkamos šios Lietuvos raudonosios knygos atstovų augimvietės: pajūrinės zundos, pelkinės šindros, pajūrinės širdažolės ir tamsialapio skiautalūpio. Rezervato teritorijoje peri jūrinis erelis ir urvinė antis, sutinkama nendrinė rupūžė.

Parke besilankantiems siūloma keliauti pėsčiomis ir dviračiais, plaukioti mariose, stebėti gamtą. Kuršių marios, Klaipėdos sąsiauris - labiausiai tinkančios vietos mėgėjiškai žūklei. Čia dažniausiai pagaunami karšiai, ešeriai, starkiai, kuojos, žiobriai. Pavasarį Klaipėdos sąsiauryje gaudomos strimelės. Labai populiari poledinė žūklė, kurios metu gaudomos vėgėlės ir stintos. Baltijos jūroje iš laivų žvejai mėgėjai gaudo plekšnes, strimeles, menkes, uotus. Kuršių mariose, mažesniu kaip 500 metrų atstumu nuo kranto, leidžiama žvejyba visais žūklės įrankiais tik su Aplinkos ministerijos išduodamais leidimais arba licencijomis (išskyrus žvejybą plūdinėmis meškerėmis nuo kranto). Tamsiu paros metu galima žvejoti tik nuo kranto arba nuo ledo, be pasienio policijos leidimo draudžiama žvejoti Baltijos jūroje ir pasienio vandens telkiniuose. Per parą sugautų žuvų bendras svoris neturi viršyti 5 kg vienam žvejui.

Kuršių neriją daugelis įsiminė ir pamilo nuo vaikystės ar pirmą kartą čia apsilankę. Tai tikra grožio oazė. Štai viena gražiausių Lietuvos vietų laikoma Parnidžio kopa atsidūrė naujausiame Patricijos Schultz knygos „1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį“ leidime.

Linas Senkus

Keliautojo atmintinė: Kuršių nerijos nacionalnio parko lankymo taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt