- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Ventos regioninio parko sakmės


Svirplys Drąsuolis

Senovėje Purvių I-ajame kaime, kairiajame Ventos upės krante, būta dvaro, kuriam lažą ėjo Avižlių, Viliošių ir kitų aplinkinių kaimų baudžiauninkai. Tais 1935 m. dar buvo žinoma vieta, vadinta Dvarviete, o dalis kaimo ir po II pasaulinio karo vadinosi Dvariškiais. Tuose Dvariškiuose apie 1935 – 1938 metus dar buvo žinoma vaikiška dainelė, pamokanti ir suaugusius:

 

Iškrito sparva iš ąžuolo ir nutrūko sprandelį.

Siunčia purmanką į Vilniaus miestą,

Kad parvežtų liekarstvų.

Parvežė drignių, karčių krienelių,

Butelką arielkėlės.

Atlėkė muselė, velnio puselė, ir įkrito į arielkėle.

O ta sparvelė guli negyva.

Atėjo voras, ištempė tinklus, pagavo musę.

Atėjo svirplys, atkirto virves ir paleido musę.

Atjojo vaitas, prūsoku raitas, svirpliui sprovą sūdyti.

Svirplys pamatė, ūsus pastatė,

Vaitui špygą parodė.

 

(Leopoldas Rozga, „Vadovas po Ventos regioninį parką“)

 

Vinkšnų miestas

Viekšniškių protėviai yra išsaugoję padavimą apie Viekšnių atsiradimą. Senų senovėje dešiniajame Ventos upės krante žaliavusi šventoji giria. Atokiau nuo jos, kiti teigia, jog prie Virvytės ir Ventos santakos, augusios trys vinkšnos, jau anuomet senos ir didelės. Jų paunksmėje negausūs pagirių gyventojai melsdavęsi dievams, prašydami jų malonių ir pagalbos. Ilgainiui, gal po baisiųjų maro epidemijų, kai visas kraštas tapo dykyne, nauji gyventojai nebežinojo vinkšnų sakralinės reikšmės, gal net šakas ar pačius liemenis ėmę kirsti pastatams. Tuos kirtėjus ir pradėję vadinti vinkšniškiais, o ilgainiui – lengviau ištariamais viekšniškiais.

 

(Leopoldas Rozga, „Vadovas po Ventos regioninį parką“)

 

Mamos meilė

Prie pat Gyvolių piliakalnio iki šiol išlikęs senas Grybauskų dvaras, kuriame XIX amžiuje gyveno Juzefa Grybauskienė su šeima. Ji mirė gimdydama dvynukes dukreles. Nelaimingą motiną palaidoję ant kalnelio, netoli piliakalnio. Ant kapo buvusi pastatyta mūrinė koplytėlė.

 

Mergaitės liko su piktu ir girtuokliu tėvu. Grįžęs girtas į namus, tėvas išvydavo mergaites iš namų, jos glausdavosi pas dvaro samdinius. Bet vieną kartą jau buvusi naktis, kai tėvas mergaites paliko kieme. Nedrįso jiedvi belstis į svetimų namus, tad nuėjo ant motinos kapo, prie koplytėlės. Ir atėjusi iš kažin kur moteris ilga balta suknia, ja apdengusi mergaites ir priglaudusi – kad nesušaltų ir nesulytų. Rytui praaušus pasakiusi: girdi, bėkit dabar į namelius, o aš einu į savo namus. Mergaitės tos moters nepažino, bet kai papasakojo kaimynams, tie suprato, kad tai jų motina pasivaidenusi.

 

Suprantama, kad žmonės nuo seno bandė atspėti ar suvokti, kodėl toks jų kaimo pavadinimas. Vienas sakmės variantas sako, neva buvę be galo žiaurūs dvaro savininkai, kurie už menką nieką rūsčiai bausdavę žmones, tad vargšai beširdžius dvarininkus ir praminę gyvuliais, o nuo to ir vietovei vardas prigijo. Kita sakmė teigia gyvenus kažin kokią našlę Katrę, kuri bulvėms kasti nusisamdžiusi kelis vyrus. Atėjusi talkininkų vadinti pietų, šeimininkė išvydusi, kad darbas nė nepradėtas, tai ir užpylusi“ „Ak jūs, gyvuliai, kad nedirbate...“

 

Yra dar pasakojimas, esą Gyvolių pavadinimas kilęs nuo maro laikų – kuomet išmirė beveik visi artimesnių apylinkių žmonės, tik čia liko gyvi – iš čia ir „Gyvoliai“ („Gyvuoliai“).

 

(Leopoldas Rozga, „Vadovas po Ventos regioninį parką“)

 

Meilės akmuo

Netoli Viekšnių, Žibikų miške, stūkso įspūdingas akmuo, turintis net keturis pavadinimus – Meilės, Juodasis, Didysis ir Žibikų. Kaip ir apie kiekvieną didelį akmenį, taip ir apie šį yra sukurtos legendos. Vienoje sakmėje pasakojama, jog nelabasis tą akmenį boginęs padangėmis ir ketinęs numesti ant Viekšnių bažnyčios, bet nespėjęs. Pradėję aušti, užgiedojęs ankstyvas gaidys, ir akmuo nukritęs į miško glūdumą. Dar pasakodavo, jog naktimis akmuo prasiveria, iš jo išeina mergaitės ir šoka per naktį. Dar kita sakmė teigia, jog saulei leidžiantis ant akmens susėdusios laumės verpia savo nesibaigiančius verpalus. Netyčia prie akmens užklydęs jų nepamatysi, bet jeigu, neduok, Dieve, nueidamas atsigręši, tuomet laumes išvysi, bet pats pavirsi pušimi. Gal tokių smalsuolių ir būta, nes aplinkui daug lieknų pušelių. Tik jos tyli, paslaptingai linguodamos amžinai žaliomis šakomis.

 

(Leopoldas Rozga, „Vadovas po Ventos regioninį parką“)

 

Auksaplaukė dvasia  

Kadaise netoli Svirkančių kapinaičių gyvenęs ūkininkas, kuris samdydavo pora bernų ir porą „mergių“. Artėjant Kalėdoms vienai iš tų samdomų merginų pasisapnavusi graži pana ilgais auksiniais plaukais ir pasakiusi: „Kai eisi į Kalėdas, užeik į Svirkančių kapelius. Tu rasi ten aukso skrynią. Aš sėdėsiu ant tos skrynios ir šukuosiuos galvą. Tau nieko nedarysiu. Tu tik mesk į skrynią kokį šventą daiktą, aš pasitrauksiu, ir viskas tau paliks. Ir tu būsi laiminga, ir aš būsiu laiminga. Tik viena neik, pasiimk žmogų kartu.“

 

Sapnas kaip sapnas, mergina nekreipė dėmesio. Atėjo Kalėdos, šeimyną išleidusi į bažnyčią, mergina apliuobė gyvulius, sutvarkė namus, žiūri, kad dar spėtų ir pati į pamaldas. Apsirengė, pasiėmė rožančių, bet eidama pro Svirkančių kapinaites prisiminė sapną. Pagalvojusi, girdi, imsiu ir užeisiu. Žiūri, tikrai kapinaičių viduryje sėdi labai graži pana, šukuojasi ilgus plaukus. Mergina labai išsigandusi ir pasileidusi bėgti iš kapinaičių. Bėgdama dar girdėjusi, kaip kažin kas nubildėjo, nudundėjo. Gal ta pinigų skrynia? Nebenuėjo mergina bažnyčion, grįžusi namo atsigulė. Per sapną vėl pasirodžiusi kapinaičių ilgaplaukė ir pasakiusi: „Jei būtum metusi į skrynią rožančių, ir aš būčiau laiminga, ir tu būtum laiminga. Dabar ir aš turiu kentėti, ir tu likai nelaiminga.“

 

Grįžusiems iš bažnyčios namiškiams mergina viską papasakojusi, bet iš lovos nebekėlusi ir po trijų dienų mirusi. O tuos ūkininkus paskui išvežę į Sibirą, nugriovę ir sodybą. Kas dabar pasakys, kiek tiesos ir kiek išmonės toje sakmėje?

 

(Leopoldas Rozga, „Vadovas po Ventos regioninį parką“, pagal Stefanijos Urbonienės

pasakojimą)

 

Pavirvytės vaiduoklis

Mykolas Biržiška savo knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ mini Pavirvytės dvare 1848 m. nusižudžiusį 35 metų amžiaus Domininką Paulavičių, gal pirmojo iš Paulavičių, Juozo, brolį? Yra šiems kraštams būdinga sakmė apie nusižudžiusio pasivaidenimą. Kerdžius ganęs per naktį dvaro arklius. Sutemus atėjęs pas jį Domelis, dvaro savininko brolis, kuris sugyvendavęs su dvaro darbininkais. Abu šnekėjęsi iki aušros. Kai tik kerdžius kildavęs arklių pažiūrėti, ateivis vis sulaikydavęs, girdi, niekur tie arkliai neprapuls. Kai ėmė brėkšti rytas, svečias pasakęs, kad jam laikas eiti, ir pasišalinęs. Tik tuomet kerdžius suvokęs, kad jo nakties pašnekovas miręs ir palaidotas. Tik tuomet išsigandęs. Ir arklius radęs neramius, išgąstingai į būrį susiglaudusius, piktai prunkščiančius. Ir vėliau tas kerdžius sakydavęs – duokite man kokius tik norite darbus, kad ir pačius sunkiausius, tik nesiųskite į naktigonę.

 

(Leopoldas Rozga, „Vadovas po Ventos regioninį parką“)

 

Laumės dirba moterų darbus

Pri mūsų numų bova upėlis. Ta kap aš augau, vasaros vakaras liuob būti girdieti, kap laumės skalbas duobie. Tik girdiesi – tiku taku, tiku taku! Naktį ir nutėls. Tad anuos eidava pajimti žmuonėms, katrėi anas myl, verpti. Anuos verpdava tikta ketvergų vakaras. Kitas vakaras liuob velieti, skalbtėis, džiovintėis. Tėn vėins susieds anas mylieji, liuob gėrti sakydams, kad anuos yr geras, muok poikia viskų dėrbti. Anuos anam ir suverpdava, ir išskalbdava. Vuo geriau su anom neprasidieti.

 

Elžbieta Daunienė, 65 m., Bausko kaimas, užrašė S. Majauskas 1936 m. (Monografija „Papilė“)

 

Liūdnos žydaitės akys

Šią istoriją Antanas Urbonas buvo pasakojęs ne kartą. Tačiau vis nebuvo progos ją tuoj pat užsirašyti. Man susidarė vaizdas, kad sodyba, apie kurią pasakojo, buvo kažkur gretimų kaimų miškuose. Jo duktė Liuda patikino, kad jis kalbėjo apie Guduose buvusią Mortos Tarvydaitės sodybą. Ji pokario metais gyvenusi su Venckumi. Pateikiu atmintyje užsilikusias pasakojimo nuotrupas.

Antraisiais vokiečių šeimininkavimo metais buvau apie aštuoniolikos metų. Vienų žmonių paprašytas kapojau jų sodybos kieme virbus. Šeimininkai, apėję žygius, išsiruošė kažkur išvažiuoti. Išvykdami paprašė pabūti namiškiu, jei kas užeitų, pasakyti, jog esame išvykę.

Likau vienas. Diena buvo graži, saulėta. Bekapodamas pradėjau jausti kažkieno žvilgsnį. Apsidairiau. Nieko nepastebėjau. Darbavausi toliau. Vėl jaučiu, kad kažkas mane stebi. Nesuprantu, kas ir iš kur.

Galiausiai pakėlęs akis į trobos antrojo aukšto galinį langą, pamačiau mane  stebinčias akis, moters veidą, kuris staiga dingo. Po kurio laiko jį vėl pastebėjau. Pasidarė smalsu. Įkirtęs kirvį į kaladę, nuėjau į trobą įsitikinti, ar nesivaidena.

Palypėjęs siauromis kopėčiomis ir pakėlęs dangtį, palėpėje užlindusią už statinės pamačiau jauną žydaitę. Ji, į mane žvelgdama išgąsčio ir liūdesio pilnomis akimis, tyliai paprašė, kad niekam nesakyčiau, nepraneščiau, jog ji čia gyvena, slepiasi.

Ji, tikriausiai, buvo iš Viekšnių. Apie šį nutikimą neprasitariau niekam, net sugrįžusiems šeimininkams. Deja, teko girdėti, kad sulaukti karo pabaigos jai nepavyko. Nelabai ilgai trukus buvusi kažkieno išduota, kažkur sugauta ir nužudyta. Baisu ir pagalvoti, kiek nekaltų žmonių buvo išžudyta.

 

Antano Urbono prisiminimai, 2009 m. užrašė Juozas Vyšniauskas   

                                       

Jonas Viekšnys (greičiausiai, tai Jonas Levitas, tuometinis Viekšnių valsčiaus savivaldybės sekretorius)

VIEKŠNIAI PO 50 METŲ

 

(Optimistiško feljetono nuotrupos)

 

Kartais ramiai gyvenantį žmogų nutinka keisti reiškiniai. Sakysim, žmogaus galvon įsikala tokia mintis ir ji kamuoja., vargina; verčia žmogų fantazuoti, kurti naujus variantus, keistai minčiai duoti vis keistesnes formas, kelius. Pavyzdžiui, kad ir šiandien: sėdi viekšniškis ir jam galvon įsisiurbia klausimas: kaip atrodys Viekšniai po 50 metų? Manau, klausimas įdomus ir kartu su vienu senu viekšniškiu noris paklausti: - ar ne?

 

Jei imsim dabartį, pasakysiu, kad būti viekšniškiu nėra malonus reikalas. Kur būtum, kur nukeliautum, pasisakyk esąs viekšniškis tuoj ir gausi pravardę „puodžius“, „medklumpis“ ar kurpius.

 

Aną dieną su mažu reikalu užsuku į „Paramos“ duonos kepyklą. Nežinau kuris kepėjų iššifravo, kad viekšniškis esu. Pristojo lyg pikta dvasia, vadina mane puodžiu ir vis prašo papasakoti kaip te, girdi, jūs dirbate tuos puodus, bliūdelius, ąsočius? Sakau, na dirbam maždaug kaip ir riestainius. Išminkom molį, leidžiam per mašinas, sukame, užtepame spindinčios glazūros, sudedam krosnin ir po valandos kitos puodai skamba, blizga. Sakau, darbas panašus į kepėjo amatą.

 

Kartą einu Laisvės alėja. Priešais mane kraipydama apskritas šlaunis, smulkiu žingsneliu kripuoja ponia. Kaip ten nutiko – nežinau, gi žiūriu – ponios batelio kulnis lūžo. Ponia suklupo, atsistojo, ir nė iš vietos nejuda. Prieinu arčiau, žiūriu pažįstama ponia Paplieštakienė. Ji sudėjo ant krūtinės rankas, vėl išsitiesė ir jau siekė mano kaklą, sako: - ponas viekšniški, jūs iš Viekšnių miestelio, jūs visi esate garsūs kurpiai, apie jus garsas plinta po visą Lietuvą, padarykit stebuklą ir čia pat prikalkite ar priklijuokite nulūžusį batelio kulnį. Kitaip aš negalėsiu grįžti iki namų, aš mirsiu ir Tamsta būsi šios tragedijos liudininku. Kiek turėjau vargo, mušaus krūtinėn, prisiekiau visomis žmogaus dorybėmis, kad nors ir viekšniškis esu, bet batų taisyti nemoku. Ir ką, skaitytojau, pasakysi, kad aš būdamas ne kurpius, o tik kurpiaus sūnus, nemokėdamas sutaisyti lūžusio batelio kulnies, su ponia Palieštakiene susipykau amžiams ir mes jau esame nepažįstami. Ar ne liūdna?

 

Ir šiandien darydamas pamąstymus, gailėdamasis nutrūkusia padorių žmonių pažintimi galvoju: kas galėjo tas profesijas prikergti viekšniškiams. Juk keista, jei jau esi iš Viekšnių, tai būtinai turi būti puodžiu, medklumpių meisteris ar kurpius.

 

Drįstu manyti, kad viekšniškius šioje profesijoje išreklamavo geri iš Viekšnių kilę meisteriai.

 

Skaitytojas atleis už mano suvedžiojimą. Juk daugis tikrai nori žinoti, kaip atrodys Viekšniai 1987 metasi. Pasakoti linksmas išdaigas čia ne vieta, ar ne?

 

Turiu pasakyti vieną tiesą, kad 1987 mt. vargu kuris mūsų galėsim regėti tą grožį, technikos stebuklus, kultūros išdavas, visokią pažangą, naują gyvenimą, kuris klestės po Viekšnių miestą ir valsčių. Dauguma mūsų viekšniškių mirs su puodžiaus ar kurpiaus vardu.

 

Bet aš drįstu skaitytoją imti už rankos ir mudu vaikščiodami nors mintimis nusikelsime į 1987 metus.

 

Prašom: mudu 1987 mt. liepos mėn. 16 dieną skrendam lėktuvu iš Kauno į Viekšnius ir nutūpiame maždaug ties Santeklių dvaru. Tiesa, keista: Viekšnių geležinkelio stoties, nei gelžkelio linijos nebėra. Gyventojai šią pasenusią susisiekimo priemonę užmiršo ir palaidojo prieš 30 metų. Susisiekimas vyksta lėktuvais, skrendančiais 1000 kilometrų į valandą. Iš Kauno į Viekšnius vykstame tik 3 minutes laiko.

 

Prašom toliau: iš gražaus aerodromo, kuriame bėginėja į visas puses daug nervuotų keleivių, dūzgia lėktuvų propeleriai, mudu pasukame gražia alėja į plentą jungiantį Viekšnius – Akmenę. Kadaise buvęs duobėtas vieškelis pradingęs. Kažkieno rankos, atsiprašau, ne rankos, o keistos mašinos pratiesė plačiausią plentą, kuriuo dūzgia sunkvežimiai, lekia trijų aukštų omnibusai, grūdasi žmonės. Laukuose staugia traktoriai, versdami derlingos žemės vagas. Arklių kaip ir nematyti, tik kur ne kur pasirodo ant arklio policininkas, žiūrėdamas viešojo eismo tvarkos. Šiaip visi žemaitukai parduoti Kauno zoologijos sodui. Suaugę, vaikai ir kūdikiai susisiekimui naudojasi moderniškais automobiliais.

 

Štai mes stovim prie Virvytės ir Ventos upių santako. Pirmiau čia buvę miškai, krūmai, kalvos – dingę. Dabar įrengta gražiausias miestelėnams poilsio parkas. Griežia muzika, visur tiesiasi meksfalto takeliai, įrengta maudymosi baseinai, sporto aikštės, šokių ir linksmos programos paviljonai. Žmonių čia tūkstančiai. Juos už 5 centų kainą suveža lėktuvai ir automobiliai. Visi, linksmi, visų veidai patenkinti. Nė vieno nematyti avintį medinėm klumpėm.

 

Mudu einame Virvytės krantais toliau. Užtinkame keistas betono išlietas sienas. Prie vienos prikalta marmurinė lenta su šiais žodžiais: „Keleivi, prisimink tą nežinomą viekšniškį – optimistą, kuris 1928 mt. norėjo elektrifikuoti Viekšnių ir Mažeikių valsčius. Čia daug, jis padėjo triūso ir skarbo, bet jo pradėti darbai liko ateities kartoms įvertinti.“

 

Slenkam toliau. Ūžia, staugia didžiausios vandens sukamos turbinos, rūksta aukščiausi kaminai, tiesiasi tūkstančiai įsiraizgiusių kabelių. Priėję prie vartų išskaitome: „Viekšnių hidroelektros tiekimo stotis“.

 

Kreipiame žingsniu į buvusį Kegrių kaimą. Vietos pažinti nebegalima. Buvęs kaimas virtęs priemiesčiu. Namai raudonų plytų, pravestas vandentiekis, centralinis šildymas, valgiui virti elektros plytos. Čia žmonės apie malkas supratimo neturi. Miškai išnykę prieš 40 metų. Laukuose ganosi olandų veislės karvės, Australijos veislės avys, belgiško tipo gaidžiai gieda kaip konservatorijos trečio kurso studentai.

 

Mielas bičiuli, keliaukime mudu pro Kegrius link Zaventės, kur kadaise buvo viekšniškių linksmų suėjimo vieta. E-e! Jokios pušaitės, jokio paunksnio. Čia sporto stadionas besąs. Kur kadaise buvęs lieptas, dabar nutiestas geležies tiltas.

 

Einame prie buvusio malūnėlio ir elektros stoties, kuriuo daugelio viekšniškių buvo malami litai iur gadinamos akys. Nebepažint šios vietos. Keli jauni archeologai kasinėja buvusio malūno vietą ir tariasi atradę senovės Viekšnių pilį. Sako, girnos liudijančios, kad viekšniškiai senovėje buvę stiprųs fiziniai ir rankom sukę girnas.

 

Slenkame vėl toliau. Vietų atsekti nebegalima. Rodos, kadaise čia tiesėsi Akmenės gatvė, stovėjo namai, akmeniniu bruku dardėjo ratai. Dabar šioje vietoje centralinis Viekšnių parkas, penkių aukštų gimnazija, biblioteka, baigiančių išnykti gyvulių sodas, rajoninė radijo stotis, dar šis tas.

 

Prašau lakių minčių, keliauninke, toliau. Nori ar nenori, aš tave veduos buvusia Stoties gatve. Šios vietos pažinti nebegalima. Čia daug kadaise vežikai pravežė krovinių, daug arklių Pakalupėje paliko kanopas ir pasagas, dabar čia tiesiasi plentas – alėja. Elektra varomos mašinos zuja žaibo greitumu; lėktuvai skrisdami į Kapėnus, Žibikus, Pievėnus raižo oro erdves. Istorinio „diližano“ nebematyti ir botagų pliaukšėjimo nebesigirdi. Botagus pakeitė šviesos ir triūbų signalai.

 

Kampe, kur kadaise stovėjo monopolis, dabar riogso moderniškas statinys. Emaliuota iškaba rodo: „Aukštoji Keramikos Mokykla“.

 

Čia pat pastatytas nežinomam puodžiui juodojo vario paminklas. Sėdi žmogelis ir koja sukdamas ratą byloja apie tuos laikus, kai jo koja atstojo elektrą, viskius motorus.

 

Toliau kiek Miesto Valdybos rezidencija. Penki burmistrai ir 10 padėjėų. Nuo stalo iki stalo važinėja liftu. Kanceliarijoje jokios rašomosios mašinėlės. Čia raštus diktuoja į vamzdį, kuris automatiškai užrašinėja žodžius ir net burmistrų batų girgždėjimą.

 

Slenkame pasižiūrėti buvusios rusų cerkvės. Tuščia. Visos bažnyčios nukeltos ties buvusia geležinkelio stotimi, o kapinės prie Pauliankos pušynėlio. Kur stovėjo cerkvė, dabar miesto pramonės centras, keramikos išdirbinių sandėliai, moderniškos krautuvės, halės. Žmonių čia tūkstančiai. Visas naujasis miestas išsiplėtęs iki Rekečių. Mieto turgavietė nukelta prie buvusio Žibikų pušyno, o gaisrininkų būstas ties Fermos kaimu.

 

Išvargome, brangus keliauninke. Einame užkąsti, pailsėti. Štai mes lipame į lėktuvą ir skrendame į Verslininų Klubą, kuris stovi ties Dabiškiais, o šviesos reklamos leidžia išskaityti stovint ant Čekų kalno.

 

Mes pasistiprinome. Aš vėl tave, mielas drauge, galėčiau vedžioti ir rodyti technikos stebuklus, miesto platybes. Bet avęs man gaila. Žiūrėk, jau tavo medinės klumpės liko be padų. Nepatogu slankioti nuogom kulnim. Didi žmonės išjuoks mūsų protėvius, jiems liks nesuprantami senovės tradicijų nešiotojai. Sakau sudiev, mieste platus be pradžios ir galo. O po 50 metų užklydęs kas, tikrai paklys ir nesuras savo pastogės.

 

„Verslas“, 1937 m. liepos 16 d.

 

 

 

Birutė Marčiauskienė

PRIE SANTAKOS

(iš Ventos regioninio parko direkcijos konkurso „Ventos sakmės“)

 

Seka sakmę Venta, atskubėjus iš tolių,

Kaip kadaise čionai vyko mūšis žiaurus.

 Kiek bernelių jaunų nebegrįžo namolio,

Žuvo, laistė krauju aukštą krantą Ventos...

 

Ir dabar dar žymu gilios duobės krante,

Slepia jas meldų guotas, karklynų kerai.

Krito čia sviediniai, drumstė rimtį vagos,

O ji priėmė juos, gal dar saugo lig šiol...

 

Apkasų raizginiai išsipynę šile,

Rūstų laikmetį saugo tik pušys...

Dūla kaulai po jų šaknimis ten giliai –

Kapinaičių seniai čionai būta...

 

Tu sustok, paklausyk, ką Virvytė kuždės

Savo žavesį Ventai atnešus...

O gilybėj tėkmės negali įžiūrėt,

Kokį lobį ši santaka slepia.

 

Čia  kadaise prancūzų kariai dulkes plovės,

Kai atgal nesėkmingai turėjo sugrįžt...

Dar tada, kai mūs šalį  - kovingų senolių -

Jau ilgam jie turėjo palikt...

 

Gal kažkur čia krante tūno lobis - 

Su keliais sidabriniais skrynia...

Ar tam gali prilygti šis Santakos grožis,

Jo Paryžiun niekaip nenuneši , deja...

 

                                   

 

 

 



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt