- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Sakmė apie akmenį su pėda


Akmuo su pėda

Sakmė

 

Ten, kur aukščiausios Lietuvos vietos galvas iškėlę, ten, iš kur upės, upeliai, upokšniai tai į Nemuną, tai į Dauguvą kelią pasirenka ir šiandien kiek akys užmato plyti miškai - senųjų girių liekanos. Ir gausybė akmenų.

Kai kur jų didesnių užtiksi su iškaltomis duobutėmis. Tai buvę mūsų senolių aukurai. Seniau jie stovėdavo tarp aukštų ąžuolų. Guli dabar pamiršti, nebenaudojami. Kiti, mažesni akmenys – buvę namų aukurai. Dar ir šiandien kai kur jie saugomi – užkasti svirnuose į žemę, plokščiuoju paviršiumi atversti aukštyn. Tik ne žeme užberti, bet apdengti šiaudais; juos iki šiol vadina dievų ir deivių vardais ir pamaldžiai garbina. O kai kurie jų ir savus vardus turi. Bet visai nepanašus į kitus akmenis stūgso didžiulis akmuo netoli Vaikučių kaimo: jame aiškiai matyti įspausta didžiulė žmogaus pėda. Apie tai pasakoja viena įdomi legenda.

 

***

 

Seniai seniai, kai dar mažai ir žmonių čia tebuvo, gyveno šiuose krašuose milžinas. Niekas nežinojo, kiek metų jam buvo, bet visi jį gerbė už jo sąžiningumą ir gerą širdį. Kai jam stumbrą ar mešką nudobti pasisekdavo, jis didesnę dalį laimikio į šventyklą atnešdavo, vargšus ir pakeleivius pamaitindavo, o kai žmogus sugalvodavo namą statytis, jis ir akmenų pamatams priridendavo, ir medžių net su šaknimis priraudavo ir į vietą sunešdavo, visus geraširdiškai vaikučiais vadindamas. O žmonės palengva ir jį patį Vaikučiu pradėjo vadinti. Metams bėgant jam taip prigijo Vaikučio pravardė, kad palengva visi net tikrąjį milžino vardą pamiršo... Nebežino jau niekas ir kur toji šventykla buvusi. Bet pasakojimas apie gerąjį milžiną eina iš lūpų į lūpas ir šiandien.

Tuo metu, kai didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas į Lietuvos sostą įžengė, pradėjo jis svetimtaučius į mūsų šalį kviesti, kad šie amatais Lietuvos žemės vardą garsintų, gerų prekių iš tolimų šalių atgabentų, amatų mūsų žmones išmokytų.

Ir pradėjo vaikščioti po kaimus tokie prekeiviai, maišą ant peties užsimetę, žmonėse kromelninkais vadinami. Atsibastė ir į Šventėnų kraštą toks kromelninkas, senis Moišė, maišelį ant peties užsimetęs. Už dešimtį kiaušinių šeimininkei adatą ar siūlų pasiūlydavo, o už puodynę medaus – ir audeklo gabalą atrėždavo. Taigi, vaikščiodamas jis ir išgirdo, kad netoliese šiame krašte nuo seno dar šventykla besanti, o joje turtai nesuskaičiuojami slypi. Ir ėmė jis galvą sukti, kaip tuos turtus užvaldyti. Nereikėtų jam tada po kaimus su kromeliu vaikščioti. Galėtų prie pat valdovo romų kartu su pirkliais apsigyventi, ir iki gyvenimo pabaigos kojos iš namų neiškeliant prekiauti. Bet kaip tuos turtus išvilioti iš tų patiklių geraširdžių lietuvių? Kaip juos apgauti?

Labiausiai nepatiko Moišei, kad visi lietuviai labai draugiškai gyveno. Ir darbuose ir nelaimėje vienas kitam neprašyti padėdavo. O jau kai sueidavo į šventes – visas kaimas tarsi viena šeima būdavo. Ir kaimas su kaimu neretai giminiavosi. Nežinojo tuomet žmonės, kas tai yra pavydas, apkalbos, apgavystė... Tad ir sumanė kitatautis nesantaiką tarp žmonių pasėti, gerąjį milžiną apgauti. Ir šit išsiruošė kromelninkas Moišė pas milžiną ir, neva atsitiktinai sutikęs pradėjo jį kalbinti.

- Tu didelis ir stiprus, visiems žmonėms padedi, o niekas tavęs negerbia taip, kaip turėtų, ir dar Vaikučiu – kaip kokį paliegėlį vadina, - kalbėjo Moišė senajam milžinui. – Ar nereikėtų tuos nedėkinguosius pamokyti?

Milžinas pirmą kart gyvenime taip kalbantį žmogų išgirdo ir susimąstė, o Moišė kalbėjo toliau:

- Tavo galvą jau žilas plaukas puošia, jėgos jau nebe jaunos, o ką tu užgyvenai? Net apavas ant kojų vos besilaiko...

Milžinas tylėjo. Iš tiesų gyvenimas jau slenka vakarop, o ką jis turi? Ką jis pelnė sunkiu savo darbu per ilgą gyvenimą? Trobelė, į kurią įeidamas net pasilenkti turi? Nuplyšęs apavas? O Moišė tikino jį toliau:

- Ar tai teisinga kad šventykloje didžiuliai turtai be naudos slypi? Ten tiek turto, kad tu galėsi ne tik naują apavą pasisiūdinti, patogų būstą įsirengti, bet ir nereikės tau sunkaus darbo dirbti. Tu – būsi valdovas, o kiti tau dirbs. Ir aš senas galėsiu prie tavęs prisiglausti, geru patarimu padėti...

Ar puikybės koks vėjas milžino galvon pripūtė, ar tai nuo senatvės protas aptemo, bet panoro senasis galiūnas, šio klajūno perėjūno beklausydamas, kad žmonės ne dievus, o jį pradėtų garbinti. Ir nuėjo pas žynį tinkamos pagarbos reikalauti.

- Klausyk, senasis galiūne, - pradėji žynys, greitai supratęs kad milžinas nė pats nežinąs, ko tiksliai jis nori. – Iš kur tau tokia mintis į galvą atėjo, kas tave taip pamokė?

- Ar žinai Moišę, tą, kur po kiemus su maišeliu vaikšto? Jis senas, žilas, daug žino. Jis mato, kas ko vertas. Ką aš užgyvenau per savo ilgą gyvenimą?

- Milžine galiūne! Atsikvošėk! Pasidairyk, ką kiti turi, ką aš turiu? Šis senas apsiaustas – tai visa mano manta, o galvoje sukaupta išmintis – tai visas mano turtas.

Milžinas susimąstė, o žynys tęsė toliau:

- Suprask, Moišei ne tavęs, o svetimo turto reikia. Visi atėjūnai vien apie turtus tegalvoja. Apgaus jis tave... O čia – dievų buveinė, šią vietą saugo dievai. Kiekvienas, kas pasikėsins į dievų buveinę, bus amžiams pasmerktas. Mesk iš galvos nedoras mintis!

Patikėjo milžinas senojo žynio žodžiais, užpyko ant Moišės ir nuėjo pas jį, ketindamas net iš to krašto prekiautoją išvyti, kad daugiau niekas čia jo nematytų ir blogų minčių negirdėtų. Tačiau Moišės būta gudraus. Matė, kad geraširdį milžiną nesunku apgauti. Ir nutarė jis Vaikučio gerumu pasinaudoti.

- Jau vėlu, - pradėjo jis prašytis milžino, - nevaryk manęs naktį. Geriau pavalgykim kartu, palaukim kol praauš, o tada aš jau eisiu, kad taip nori.

Gardžių valgių ir gėrimų iš patiklių šeimininkių Moišė išprašydavo ir į namus parnešdavo. Tad ir valgydino, midum girdė milžiną, kol pastarasis užmigo. Bet mintis apie šventyklos turtus Moišei jau nebedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Tik kaip tą milžiną perkalbėti? Ir sugalvojo jis milžiną pas klastingąjį Pinčiuką išsiūsti – gal tas nelabasis ką nors sugalvos?

Rytą, kai milžinas jau pamiegojęs atsibudo, Moišė ir sako jam:

- Matau, galiūne, kad tavo širdis gera. Tarnauk ir toliau senajam žyniui, padėk žmonėms, o aš jau eisiu. Tik tu padaryk man vieną gerą darbą: nenoriu likti skolingas Pinčiukuitrisdešimties sidabrinių. Nunešk jam ir pasakyk, kad aš išeinu.

Milžino geraširdžio būta, pagailėjo jis Moišės ir nuėjo jis į raistą, į pačią tankumynę. Ir papasakojo Pinčiukui viską.

Tas, išgirdęs, kad žmonės pradeda nesutarti, sugalvojo velnišką išdaigą iškrėsti. Jis pradėjo milžiną kurstyti:

- Teisybę kalba Moišė, o ne žynys. Argi nematai kaip aš gyvenu? Man net iš raisto neleidžia išeiti. Vos tik koją kur iškeliu, tuoj Perkūnas žaibus pradeda svaidyti. Neklausyk to senio. Sudaužyk tą šventyklą ir tu liksi pats stipriausias, pats gudriausias šiame krašte. Niekur taip nėra, kad stiprus silpno klausytų...

Sugrįžo milžinas tik prieš patį vidurnaktį ir nuėjo į slėnį, kur daugybė didžiulių akmenų gulėjo. Radęs tinkamą įsitverti, užsivertė ant pečių ir patraukė šventyklos link. Pailso nešdamas ir jau visai netoli prisėdo ant to akmens pailsėti.

Tuo tarpu žynys sunerimo, visą dieną milžino nematydamas. Pasiėmė šermukšninę lazdą ir išėjo sausų šakų ugniakurui pasirinkti. Ir visai šalia šventyklos pamatė kažką sėdint ir pažino milžiną.

- Kas gi tau nutiko, gerasis milžine, kad tokiu laiku pas mane išsiruošei? Ar vėl rūpestis koks pečius slegia? Nenusimink, parūpins tau senatvėje žmonės visa ko reikės.

Susigėdo milžinas, kad svetimųjų pradėjo klausyti, su nelabuoju susidėjo. Paraudo nuo ausų ligi kulnų, bet buvo tamsu ir žynys to nepastebėjo.

- Seni žyny, - pralemeno jis sutrikęs. – Tu man toks geras, o aš...

- Milžine galiūne, - atsakė jam šis, - tu per visą gyvenimą turtų nesusikrovei, bet savo gerais darbais pelnei tai, ką labai mažai kas turi. Tu pelnei pagarbą ir pasitikėjimą, tave visi myli, tau kiekvienas padės nelaimei ištikus, tu visada būsi sušildytas, pavalgydintas ir aprengtas.

Atrodo tik dabar milžinas praregėjo. Tik tas akmuo. Kur jį dėti? Ir sugalvojo milžinas tą akmenį į žemę sukišti. Užmynė koja ir kad paspaus – o Pinčiuko, to kipšo, pasirodo iš paskos sėlinta. Juodesnis už naktį, tyliau už šešėlį prislinko jis ir pradėjo į ausį kuždėti:

- Neklausyk, neklausy...

Bet milžinas jo neklausė ir tą akmenį dar stipriau kad paspaus. O Pinčiukas nenorėjo, kad milžinas savo kėslų atsisakytų. Bet milžinas kipšo gundymų neklausė ir akmenį vis spaudė. Tada Pinčiukas įsirėžęs ėmė tą akmenį laikyti. Ir taip jie iki pat pirmųjų gaidžių giedojimo galynėjosi. Bet kai pragydo gaidžiai, Pinčiukui teko vėl į savąją pelkę sugrįžti. O milžinas taip ir liko su tuo savo akmeniu. Tik toje vietoje, kur jis koją įrėmęs laikė, įsispaudė didžiulė pėda.

Taip ir liko šventykla išsaugota. Tik akmuo su įspausta pėda ir šiandien palaukėje tebeguli, o ten esantį kaimą žmonės, gerąjį milžiną prisimindami, Vaikučiais vadina.

 

 

 

 

 

Šarūnas Laužadis „Nalšios žemės paslaptys“ – Utena, 1998



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt