MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Padavimas apie Lino verdenės šaltinį ir Sėtikio ežerą

2012-03-01 22:08:06

Kalnais ir kalvelėmis banguoja Švenčionių kraštas, ir prašalaičiui, atrodo, nesuprantama, iš kur čia atsirado vie­tovė, Lygumais vadinama. Juk čia tik nedidelė lygumėlė, iš visų pusių kalvų apsupta. O tos lygumėlės pabaigoje, giliame duburyje, tyvuliuoja nuostabaus grožio Bėlio eže­ras. Vasarą, kai daubą užlieja saulė, ji tampa šilčiausia vie­ta, ir todėl nuo seno žmonių mėgstama.

O kaip čia ramu! Tik medžių lapai šlama, o paukščiai tik čiauška, tik čiulba. Stovi ir klausaisi. Matyt, tokią ra­mybę žmonės jautė ir prieš šimtus, ir tūkstančius metų. Pamiršti visus savo rūpesčius, o dvasioje taip gera pasida­ro... Ir vanduo Bėlio ežere skaidrus kaip vaiko siela. Ir žalias žalias, tarsi žalių akmenėlių ar šviežios žolytės pil­nas prisėtas būtų...

Visai netoli tyvuliuoja kitas - Setikio ežeras. Iš tolo jis mėlynuoja tarsi žydintis linų laukas. Tačiau einant ar­čiau vaizdas keičiasi. Krantai užpelkėję - prie vandens ne­prieisi. O prieini arčiau - vanduo jau nebe mėlynas atro­do, o pilkos, lyg plieno, spalvos. Naktimis girdėti iš ežero keisti garsai, lyg kažkas dugne burbuliuotų ar keiktųsi. Ne­traukia šis ežeras nei poilsiautojų, nei žvejų..

Nuo seno tarp šių dviejų ežerų - šaltinis išsimušęs, kuris čia pat į mažą ežerėlį išsilieja. Vanduo jame tyras, kaip teisuolio ašara. Žmonės sako, kad jis nepaprastą galią turi, nuo visų negalių pagydo. Dar visai neseniai ši vie­ta buvo žmonių lankoma ir kaip stebuklinga garbinama. Kiek pasakojimų yra apie šią vietą, Lino Verdene vadina­mą, apie šventyklą, Lygumų apylinkėse buvusią...

*   *   *

Nuo seno ąžuolai, giliai įleidę šaknis į Nalšios žemės gelmes, savo galingomis šakomis gaubė tautą, mokydami santarvės tarp žmonių, darnos tarp žmogaus ir gamtos, tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp gyvasties ir visatos dieviškųjų slė­pinių. Todėl nestatė lietuviai savo dievams maldos namų, kad jie neliktų uždaryti, o būtų visada šalia, drauge su jais. Šventykloms būdavo pasirenkamos tokios vietos, kur žmo­gus geriausiai Laiko ir Gamtos jėgas pajusdavo.

Šios apylinkės, atrodo, tam ir buvo Aukščiausiojo su­kurtos. Todėl nuo neatmenamų laikų čia rinkdavosi lietu­viai didžiųjų metų švenčių švęsti. Nuo to ir ši vietovė Ly­gumų vardą jgavo, kad lygiadieniai čia buvo švenčiami.

O tais laikais Setikio ežeras savo grožiu Bėliui nenu­sileisdavo. Ir krantai gražūs, smėlėti buvo, ir vanduo toks pat žalsvas kaip Bėlio, aplinkui raminamai ąžuolynai ošė. Ir mūsų protėviai juste juto, kad ši vieta spinduliuoja kaž­kokią nežinomą gerą energiją ir sudarnina visas gamtos sąveikas. Todėl ne tik šie ąžuolynai, bet ir visos aplinkinės girios šventomis paskelbtos buvo. Jose ne tik šakelę nu­laužti, bet net ir žolyną nuskinti nevalia buvo. O ir iš viso tais laikais lietuviai gėles nebent aukai ar savo būstui pa­sipuošti nuskindavo. Dar skindavo ir džiovindavo gydan­čiuosius žolynus. Bet nuskintos gėlės mūsų protėviai nie­kad vienas kitam nedovanodavo.

- Juk tai dievo kūrinys, nevalia jo niokoti, - sakydavo.

Tad čia buvo šilumos ir vaisių, gamtos ir visų jos gė­rybių dievo Patrimpo šventykla. Nebuvo ji panaši į krikš­čionių bažnyčias, nebuvo ji ir turtinga. Mat labai lengvai keliais keliukais ji pasiekiama buvo. Tačiau tais laikais ne­buvo Lietuvoje vagių. Žmonės savo rankomis užsidirbo tur­tus. O jei pasitaikydavo koks nedoras perėjūnas, vietos mū­sų krašte jis nerasdavo.

Todėl ir šventykloje visada buvo ramu, vyriausiasis žy­nys, senasis Setikis, be galo išmintingas buvo ir visada savo patarimais padėdavo. Todėl ateidavo čia ir kaimiečiai Pa­trimpui auką atnašauti, ir kariai, j žygį susiruošę. Apsilan­kydavo vargetos nakvynės ieškodami, atjodavo ir kunigaikš­čiai didžiūnai patarimo klausti. O naktimis žvėreliai, šven­tosios ugnies šilumos privilioti, atbėgdavo.

Pačioje garbingiausioje vietoje, šalia šventosios ugnies, buvo laikomas žaltys, kurį žyniai rūpestingai maitinę, laki­nę pienu ir laikę tarp javų varpų. Žalčio atvaizdas buvo ir dažno aukuro akmenyje iškaltas. O kai Patrimpui auka bu­vo aukojama, vyriausiasis žynys tris dienas priešais aukurą ant plikos žemės gulėdavęs, pasninkaudavęs ir į šventąją ugnį smilkalų iš gintaro ir žolelių mėtęs.

Ir ne vien lygiadienius čia susirinkdavo švęsti mūsų protėviai. Kokios šventės čia būdavo vasaros metu, kai vie­nus darbus žmonės baigdavo, o kitus ruošdavosi pradėti, dabar niekas nė neįsivaizduoja! Pati pirmoji buvusi Šienp­jovių šventė. Tai buvo dainų, pievų žiedų šventė. Greitai po jos ateidavo Artojėlių šventė. O pati didžiausia būdavo Kupolės arba Rasos šventė, kada baigti visi pavasario darbai, ir žmonės pradėdavo ruoštis pjūčiai. Visi sueidavo į šven­tes. Mat mūsų protėvių papročiu per šventes nevalia buvo dirbti. Kad pailsėtų, naujiems darbams pasiruoštų. Tai to­dėl tiek žmonių čia ir sugužėdavo.

Ir turėjo žynys sūnų Liną. Dailus jis buvo jaunikaitis, šaunus medžioklis, o apie jo vikrumą visoje apylinkėje kal­bos sklido. Nebijodavo jis mešką iš guolio prikelti, taurą už ragų nutverti. Meškos kailiu apsisiautęs, su lanku per petį visus miškus išvaikščiodavo, visus žvėrių takus takelius žino­jo, todėl niekad be laimikio negrįždavo. Tačiau girios medžiai ir krūmai, žolės ir žvėrys, vabzdžiai ir paukščiai Linui buvo draugai ir be reikalo jis niekad nė šakelės miške nenulauždavo. Todėl visos apylinkės mergužėlės apie tokį jaunikį svajojo ir laukė, kurią iš jų pasirinks. O Linas - gyveno pats sau ir tik juokdavosi matydamas, kaip gražuolės žvilgsniais jį palydėda­vo...

Deja, neramūs laikai kartą ir į šią žemę pasibeldė. Bal­tais apsiaustais apsigobę svetimtaučiai kalaviju pradėjo sa­vąjį tikėjimą skiepyti, iš senųjų lietuvių dievų tyčiotis. Ta­čiau lietuviai, turėdami savo tikrą, pačios gamtos duotą tikėjimą, jaukias šventyklas, toliau garbino dievus pagal senuosius savo protėvių papročius ir neskubėjo į naująjį tikėjimą persimesti. Tuo ir naudojosi riteriai plėšikai.

Apsišaukę visam pasauliui, kad naująjį tikėjimą skel­bia, jie iš tikrųjų plėšė kraštą ir žudė jo žmones. Tai ir buvo tikrasis jų žygių tikslas. Šiaurėje, ten, kur Daugava į jūras marias įteka, vieną po kitos statė jie savo pilis ir ruošė žygius į šį kraštą, nes beveik visas šiaurines baltų žemes jau buvo užkariavę.

Bet vieną žiemą buvo išgriautos ir sudegintos sėlių pilys, ir dabar jau kelias į pietus jiems buvo laisvas. Tad susiruošė kalavijuočiai į Nalšios žemę.

Pamatė Linas, vieną žiemos dieną medžiodamas, trau­kiančius gausius priešo būrius. Širdį suspaudė pamačius, kokį nuniokotą, kraujais paplūdusį kraštą atėjūnai paskui save palieka. Miškai, po kuriuos jis šakelę nulaužti bijo­damas vaikščiodavo, nebepanašūs į miškus likdavo, o ne-duokdie, žmogui į jų rankas patekti... Ir atskubėjo Linas su bloga žinia pas savo tėvą, senąjį Setikį.

Jie jau visai arti, - kalbėjo susijaudinęs jaunikaitis. - Bėgu pranešti valdovui...

Vėlu, jau per vėlu. Perdaug jau arti jie atėjo, ir tu greičiau j jų rankas pateksi, nei iki pilies nukaksi, - palin­gavo žilą galvą senasis. - Aš parodysiu jiems kelią... O tu, kai sutems, gerai pakurk ugnį, kad atrodytų lyg didžiau­sias ugniakuras būtų.

Bet, tėve, jų tiek daug... Tu žūsi!..

Mūsų daugiau, - nutraukė jį žilagalvis. - Kiekvienas medis grius jiems ant kelio, kiekvienas akmuo sprūs jiems iš po kojų, kiekvienas ežeras, upelis, šaltinis trauks juos į savo gelmę... Mūsų daugiau, vaikeli...

Žynys ilgesingai nusišypsojo. Jo veidas spinduliavo, o akys žvelgė kiaurai...

-     Kiekviena šios žemės pėda man yra šventa. Kiekvie­nas blizgantis pušies spyglys, kiekvienas smėlėtas krantas, tamsių miškų rūkas, kiekvienas kylantis ir dūzgiantis va­balėlis yra šventas mano ir visų mūsų atminty, - tęsė jis. -Kitatikų atėjūnų sielos, jiems mirus, palieka žemę, ieško­damos amžinojo poilsio šalies. Mūsų mirusieji šios nuo­stabios žemės neužmiršta niekados, nes ji - mūsų motina, mes esame šios žemės dalis, o ji yra dalis mūsų. Sultys, kurios teka medžių kamienais ir šakomis, teikia ir mums stiprybę. Žalios lankos ir margos gėlės lankoj yra mūsų seserys, girių stumbrai ir padangių sakalai - mūsų broliai. Čia teka mūsų upės. Jos malšina mūsų troškulį, neša mūsų laivus, maitina mus ir mūsų vaikus. Spindintis vanduo, kuris sruvena upėmis ir upeliais, nėra tiktai vanduo. Tai ir mūsų tėvų protėvų kraujas, mūsų atmintis. Vandens čiurlenimas yra mano tėvų ir protėvių balsas. O ežerai... Kiekvienas ežerų vandens atspindys pasakoja apie laisvos mūsų tau­tos gyvenimą... Mūsų žemėje glūdi amžinos gyvybės paslap­tis. Visur pilna ženklų, rodančių didelę kuriamąją žemės jėgą. Taigi, negaila žemei aukos. Tikiu į savuosius Dievus, Tėvynę, Laisvę. Šis Tikėjimas ir gili, žodžiais, mintimis ir jausmais nusakoma malda visada mane stiprina ir padeda pakelti didžiausius gyvenimo sunkumus. Tikėjimas ir mal­da gelbėjo ne kartą gyvenime. Tepadės man jie ir šį kartą.

Taip, - tarė sūnus, supratęs tėvo mintis. - Aštrūs ka­lavijai ir tuščios sielos - didžiausi pasaulio griovėjai! Jiems žemė nėra jų sesė, bet priešas, kurią nuniokoję jie eina tolyn. Jie palieka savo tėvų kapus, pamiršta savo vaikus, pamina savo senus tėvus... Su savo motina, žeme, su bro­liu, su dangumi jie elgiasi kaip su daiktais, kuriuos galima pirkti, parduoti, grobti, ir jei tie valkatos čia atsibels, šven­tyklos nebeliks. Kur ateis žmonės patarimo ir užtarimo ieš­koti, kai nebeliks šios Romuvos? Tėve, tavo galva šviesi ir širdis karšta, bet kojos jau silpnos. Aš eisiu!

Sūnau, tau dar ilgas gyvenimas...

Tėve, bet aš pas tave sugrįšiu. Tikrai sugrįšiu! - tvir­tai nutraukė senąjį Setikį Linas ir išėjo į žiemą, priešui tiesiausią kelią į pilį rodyti...

Visą dieną vedė jis kitataučius plėšikus aplinkiniais miškais. Vis ratu, ratu, kad tik greičiau naktis užeitų. O tada... Jau priešai ir nerimauti pradėjo. Mat jie jautė, kad pilis netoliese turėtų būti. Bet Linas vis juos ramino:

-     Tuoj, tuoj, tuoj...

Ir štai pagaliau, kai jau visiškai sutemo, atvedė jis gro­bikus prie užšalusio Setikio ežero. Kitame krante mirguliavo šventyklos ugniakuro atšvaitai. Senasis Setikis į jį tiek sausų šakų sukrovęs buvo, kad atrodė nelyginant laužas didžiau­sias pilies kieme liepsnotų, o ugnies atšvaitai sklido į visas puses tarsi visos dangaus žvaigždės būtų nusileidusios. Su­prato Linas, kad dabar - pats laikas savo sumanymą įvykdyti.

-     Ana, ten, - tarė jiems Linas rodydamas šviesulio pu­sėn. - Dabar jau galiu eiti?

Nudžiugo kalavijuočiai, patikėję, kad ten pilies esa­ma, bet Lino paleisti nė nemanė. Mat jie buvo sumanę jau­nuolį prieš pilies vartus nukankinti, kad jos gynėjus įbau­gintų ir šie greičiau pilies vartus atvertų.

Ne, - atsakė jie. - Tu eisi kartu ir lydėsi mus iki pat pilies vartų.

Gerai, jūsų valia,- sutiko Linas, o pats to tik ir lau­kė. Ir nuvedė jis priešus toliau. Nuvedė tiesiai per užšalusį ežerą, per patį jo vidurį...

Kraujo ištroškę riteriai, numanydami greitą grobį, nė nesidairydami kaip alkani vilkai puolė pirmyn. Ir tada, kai jie visi jau buvo sugūžėję ant ežero^staiga patekėjo mėnulis, apšviesdamas viską kaip dieną. Tik dabar riteriai pamatė, kur jie bus atsidūrę. Tik tada atėjūnai suprato Lino ap­gaulę. Bet buvo vėlu: ledas nebeišlaikė riterių geležinių šar­vų svorio ir pradėjo lūžinėti.

Iš pradžių ežero ledas lūžo per patį vidurį, pasiglemždamas į šalto vandens glėbį patį jų vadą. Drauge su juo iškeliavo ir Setikio sūnus Linas. Riteriai dar mėgino bėgti kranto link, o ginklų žvangesys, arklių žvengimas ir skęs­tančiųjų šauksmas susiliejo į vieną baisų triukšmą. Bet ledas toliau lūžinėjo ir šaltas vanduo vieną po kito traukė grobikus į savo gelmę. Nė vienas galvažudys nepasiekė kranto - nu­skendo su visais savo ginklais, šarvais, su visomis savo vėlia­vomis.

*   *   *

Nuo tada žmonės liovėsi prie to ežero vaikščioti. Jo krantai užpelkėjo, o nuo nuskendusių riterių ginklų ir šar­vų geležies vanduo įgavo nemielą pilką plieninę spalvą.

Dar, sako, naktimis ten vaidenasi: mat riteriai vis dar bando iš klampynės išsikapstyti, bet gaidžiams pragydus vėl atgal į pelkę nugarma. Dėl to ir vanduo ežere burbu­liuoja.

Tačiau giedrą vasaros dieną ežero vanduo ežere iš to­lo atrodo mėlynas tarsi žydinčių linų laukas. Taip dievai panoro, kad žmonės Liną šaunuolį atmintų...

O šventykloje, ten, kur amžinoji ugnis ruseno ir Pa­trimpui aukas žmonės atnašauti ateidavo, pavasarį iš že­mės išsimušė šaltinis. Stebuklingas jis buvo - nuo visokių negalių gydė. Suprato senasis Setikis, kad tai jo sūnus šaltiniu ištryškęs sugrįžo, savo žodį tesėjo, ir šaltinį Lino vardu praminė. Tad ir bėga sruvena Lino Verdenės šalti­nis iki šių dienų.

Vėliau, kai Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė, šven­tykla buvo išgriauta, o šaltinis užpiltas, kad nė žymės ne­būtų matyti, kur ji stovėjusi. Tačiau šaltinis vėl išsimušė ir į mažą ežerėlį išsiliejo, o jo verdenė net per didžiau­sius šalčius neužšaldavo. Tad ir praminė žmonės tą vietą Lino Verdene ir toliau ją lankė, šaltinio gydomąja galia tikėjo.

Šarūnas Laužadis „Nalšios žemės paslaptys“ – Utena, 1998