MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |
Padavimas apie Lino verdenės šaltinį ir Sėtikio ežerą
Kalnais ir kalvelėmis banguoja Švenčionių kraštas, ir prašalaičiui, atrodo, nesuprantama, iš kur čia atsirado vietovė, Lygumais vadinama. Juk čia tik nedidelė lygumėlė, iš visų pusių kalvų apsupta. O tos lygumėlės pabaigoje, giliame duburyje, tyvuliuoja nuostabaus grožio Bėlio ežeras. Vasarą, kai daubą užlieja saulė, ji tampa šilčiausia vieta, ir todėl nuo seno žmonių mėgstama.
O kaip čia ramu! Tik medžių lapai šlama, o paukščiai tik čiauška, tik čiulba. Stovi ir klausaisi. Matyt, tokią ramybę žmonės jautė ir prieš šimtus, ir tūkstančius metų. Pamiršti visus savo rūpesčius, o dvasioje taip gera pasidaro... Ir vanduo Bėlio ežere skaidrus kaip vaiko siela. Ir žalias žalias, tarsi žalių akmenėlių ar šviežios žolytės pilnas prisėtas būtų...
Visai netoli tyvuliuoja kitas - Setikio ežeras. Iš tolo jis mėlynuoja tarsi žydintis linų laukas. Tačiau einant arčiau vaizdas keičiasi. Krantai užpelkėję - prie vandens neprieisi. O prieini arčiau - vanduo jau nebe mėlynas atrodo, o pilkos, lyg plieno, spalvos. Naktimis girdėti iš ežero keisti garsai, lyg kažkas dugne burbuliuotų ar keiktųsi. Netraukia šis ežeras nei poilsiautojų, nei žvejų..
Nuo seno tarp šių dviejų ežerų - šaltinis išsimušęs, kuris čia pat į mažą ežerėlį išsilieja. Vanduo jame tyras, kaip teisuolio ašara. Žmonės sako, kad jis nepaprastą galią turi, nuo visų negalių pagydo. Dar visai neseniai ši vieta buvo žmonių lankoma ir kaip stebuklinga garbinama. Kiek pasakojimų yra apie šią vietą, Lino Verdene vadinamą, apie šventyklą, Lygumų apylinkėse buvusią...
* * *
Nuo seno ąžuolai, giliai įleidę šaknis į Nalšios žemės gelmes, savo galingomis šakomis gaubė tautą, mokydami santarvės tarp žmonių, darnos tarp žmogaus ir gamtos, tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp gyvasties ir visatos dieviškųjų slėpinių. Todėl nestatė lietuviai savo dievams maldos namų, kad jie neliktų uždaryti, o būtų visada šalia, drauge su jais. Šventykloms būdavo pasirenkamos tokios vietos, kur žmogus geriausiai Laiko ir Gamtos jėgas pajusdavo.
Šios apylinkės, atrodo, tam ir buvo Aukščiausiojo sukurtos. Todėl nuo neatmenamų laikų čia rinkdavosi lietuviai didžiųjų metų švenčių švęsti. Nuo to ir ši vietovė Lygumų vardą jgavo, kad lygiadieniai čia buvo švenčiami.
O tais laikais Setikio ežeras savo grožiu Bėliui nenusileisdavo. Ir krantai gražūs, smėlėti buvo, ir vanduo toks pat žalsvas kaip Bėlio, aplinkui raminamai ąžuolynai ošė. Ir mūsų protėviai juste juto, kad ši vieta spinduliuoja kažkokią nežinomą gerą energiją ir sudarnina visas gamtos sąveikas. Todėl ne tik šie ąžuolynai, bet ir visos aplinkinės girios šventomis paskelbtos buvo. Jose ne tik šakelę nulaužti, bet net ir žolyną nuskinti nevalia buvo. O ir iš viso tais laikais lietuviai gėles nebent aukai ar savo būstui pasipuošti nuskindavo. Dar skindavo ir džiovindavo gydančiuosius žolynus. Bet nuskintos gėlės mūsų protėviai niekad vienas kitam nedovanodavo.
- Juk tai dievo kūrinys, nevalia jo niokoti, - sakydavo.
Tad čia buvo šilumos ir vaisių, gamtos ir visų jos gėrybių dievo Patrimpo šventykla. Nebuvo ji panaši į krikščionių bažnyčias, nebuvo ji ir turtinga. Mat labai lengvai keliais keliukais ji pasiekiama buvo. Tačiau tais laikais nebuvo Lietuvoje vagių. Žmonės savo rankomis užsidirbo turtus. O jei pasitaikydavo koks nedoras perėjūnas, vietos mūsų krašte jis nerasdavo.
Todėl ir šventykloje visada buvo ramu, vyriausiasis žynys, senasis Setikis, be galo išmintingas buvo ir visada savo patarimais padėdavo. Todėl ateidavo čia ir kaimiečiai Patrimpui auką atnašauti, ir kariai, j žygį susiruošę. Apsilankydavo vargetos nakvynės ieškodami, atjodavo ir kunigaikščiai didžiūnai patarimo klausti. O naktimis žvėreliai, šventosios ugnies šilumos privilioti, atbėgdavo.
Pačioje garbingiausioje vietoje, šalia šventosios ugnies, buvo laikomas žaltys, kurį žyniai rūpestingai maitinę, lakinę pienu ir laikę tarp javų varpų. Žalčio atvaizdas buvo ir dažno aukuro akmenyje iškaltas. O kai Patrimpui auka buvo aukojama, vyriausiasis žynys tris dienas priešais aukurą ant plikos žemės gulėdavęs, pasninkaudavęs ir į šventąją ugnį smilkalų iš gintaro ir žolelių mėtęs.
Ir ne vien lygiadienius čia susirinkdavo švęsti mūsų protėviai. Kokios šventės čia būdavo vasaros metu, kai vienus darbus žmonės baigdavo, o kitus ruošdavosi pradėti, dabar niekas nė neįsivaizduoja! Pati pirmoji buvusi Šienpjovių šventė. Tai buvo dainų, pievų žiedų šventė. Greitai po jos ateidavo Artojėlių šventė. O pati didžiausia būdavo Kupolės arba Rasos šventė, kada baigti visi pavasario darbai, ir žmonės pradėdavo ruoštis pjūčiai. Visi sueidavo į šventes. Mat mūsų protėvių papročiu per šventes nevalia buvo dirbti. Kad pailsėtų, naujiems darbams pasiruoštų. Tai todėl tiek žmonių čia ir sugužėdavo.
Ir turėjo žynys sūnų Liną. Dailus jis buvo jaunikaitis, šaunus medžioklis, o apie jo vikrumą visoje apylinkėje kalbos sklido. Nebijodavo jis mešką iš guolio prikelti, taurą už ragų nutverti. Meškos kailiu apsisiautęs, su lanku per petį visus miškus išvaikščiodavo, visus žvėrių takus takelius žinojo, todėl niekad be laimikio negrįždavo. Tačiau girios medžiai ir krūmai, žolės ir žvėrys, vabzdžiai ir paukščiai Linui buvo draugai ir be reikalo jis niekad nė šakelės miške nenulauždavo. Todėl visos apylinkės mergužėlės apie tokį jaunikį svajojo ir laukė, kurią iš jų pasirinks. O Linas - gyveno pats sau ir tik juokdavosi matydamas, kaip gražuolės žvilgsniais jį palydėdavo...
Deja, neramūs laikai kartą ir į šią žemę pasibeldė. Baltais apsiaustais apsigobę svetimtaučiai kalaviju pradėjo savąjį tikėjimą skiepyti, iš senųjų lietuvių dievų tyčiotis. Tačiau lietuviai, turėdami savo tikrą, pačios gamtos duotą tikėjimą, jaukias šventyklas, toliau garbino dievus pagal senuosius savo protėvių papročius ir neskubėjo į naująjį tikėjimą persimesti. Tuo ir naudojosi riteriai plėšikai.
Apsišaukę visam pasauliui, kad naująjį tikėjimą skelbia, jie iš tikrųjų plėšė kraštą ir žudė jo žmones. Tai ir buvo tikrasis jų žygių tikslas. Šiaurėje, ten, kur Daugava į jūras marias įteka, vieną po kitos statė jie savo pilis ir ruošė žygius į šį kraštą, nes beveik visas šiaurines baltų žemes jau buvo užkariavę.
Bet vieną žiemą buvo išgriautos ir sudegintos sėlių pilys, ir dabar jau kelias į pietus jiems buvo laisvas. Tad susiruošė kalavijuočiai į Nalšios žemę.
Pamatė Linas, vieną žiemos dieną medžiodamas, traukiančius gausius priešo būrius. Širdį suspaudė pamačius, kokį nuniokotą, kraujais paplūdusį kraštą atėjūnai paskui save palieka. Miškai, po kuriuos jis šakelę nulaužti bijodamas vaikščiodavo, nebepanašūs į miškus likdavo, o ne-duokdie, žmogui į jų rankas patekti... Ir atskubėjo Linas su bloga žinia pas savo tėvą, senąjį Setikį.
Jie jau visai arti, - kalbėjo susijaudinęs jaunikaitis. - Bėgu pranešti valdovui...
Vėlu, jau per vėlu. Perdaug jau arti jie atėjo, ir tu greičiau j jų rankas pateksi, nei iki pilies nukaksi, - palingavo žilą galvą senasis. - Aš parodysiu jiems kelią... O tu, kai sutems, gerai pakurk ugnį, kad atrodytų lyg didžiausias ugniakuras būtų.
Bet, tėve, jų tiek daug... Tu žūsi!..
Mūsų daugiau, - nutraukė jį žilagalvis. - Kiekvienas medis grius jiems ant kelio, kiekvienas akmuo sprūs jiems iš po kojų, kiekvienas ežeras, upelis, šaltinis trauks juos į savo gelmę... Mūsų daugiau, vaikeli...
Žynys ilgesingai nusišypsojo. Jo veidas spinduliavo, o akys žvelgė kiaurai...
- Kiekviena šios žemės pėda man yra šventa. Kiekvienas blizgantis pušies spyglys, kiekvienas smėlėtas krantas, tamsių miškų rūkas, kiekvienas kylantis ir dūzgiantis vabalėlis yra šventas mano ir visų mūsų atminty, - tęsė jis. -Kitatikų atėjūnų sielos, jiems mirus, palieka žemę, ieškodamos amžinojo poilsio šalies. Mūsų mirusieji šios nuostabios žemės neužmiršta niekados, nes ji - mūsų motina, mes esame šios žemės dalis, o ji yra dalis mūsų. Sultys, kurios teka medžių kamienais ir šakomis, teikia ir mums stiprybę. Žalios lankos ir margos gėlės lankoj yra mūsų seserys, girių stumbrai ir padangių sakalai - mūsų broliai. Čia teka mūsų upės. Jos malšina mūsų troškulį, neša mūsų laivus, maitina mus ir mūsų vaikus. Spindintis vanduo, kuris sruvena upėmis ir upeliais, nėra tiktai vanduo. Tai ir mūsų tėvų protėvų kraujas, mūsų atmintis. Vandens čiurlenimas yra mano tėvų ir protėvių balsas. O ežerai... Kiekvienas ežerų vandens atspindys pasakoja apie laisvos mūsų tautos gyvenimą... Mūsų žemėje glūdi amžinos gyvybės paslaptis. Visur pilna ženklų, rodančių didelę kuriamąją žemės jėgą. Taigi, negaila žemei aukos. Tikiu į savuosius Dievus, Tėvynę, Laisvę. Šis Tikėjimas ir gili, žodžiais, mintimis ir jausmais nusakoma malda visada mane stiprina ir padeda pakelti didžiausius gyvenimo sunkumus. Tikėjimas ir malda gelbėjo ne kartą gyvenime. Tepadės man jie ir šį kartą.
Taip, - tarė sūnus, supratęs tėvo mintis. - Aštrūs kalavijai ir tuščios sielos - didžiausi pasaulio griovėjai! Jiems žemė nėra jų sesė, bet priešas, kurią nuniokoję jie eina tolyn. Jie palieka savo tėvų kapus, pamiršta savo vaikus, pamina savo senus tėvus... Su savo motina, žeme, su broliu, su dangumi jie elgiasi kaip su daiktais, kuriuos galima pirkti, parduoti, grobti, ir jei tie valkatos čia atsibels, šventyklos nebeliks. Kur ateis žmonės patarimo ir užtarimo ieškoti, kai nebeliks šios Romuvos? Tėve, tavo galva šviesi ir širdis karšta, bet kojos jau silpnos. Aš eisiu!
Sūnau, tau dar ilgas gyvenimas...
Tėve, bet aš pas tave sugrįšiu. Tikrai sugrįšiu! - tvirtai nutraukė senąjį Setikį Linas ir išėjo į žiemą, priešui tiesiausią kelią į pilį rodyti...
Visą dieną vedė jis kitataučius plėšikus aplinkiniais miškais. Vis ratu, ratu, kad tik greičiau naktis užeitų. O tada... Jau priešai ir nerimauti pradėjo. Mat jie jautė, kad pilis netoliese turėtų būti. Bet Linas vis juos ramino:
- Tuoj, tuoj, tuoj...
Ir štai pagaliau, kai jau visiškai sutemo, atvedė jis grobikus prie užšalusio Setikio ežero. Kitame krante mirguliavo šventyklos ugniakuro atšvaitai. Senasis Setikis į jį tiek sausų šakų sukrovęs buvo, kad atrodė nelyginant laužas didžiausias pilies kieme liepsnotų, o ugnies atšvaitai sklido į visas puses tarsi visos dangaus žvaigždės būtų nusileidusios. Suprato Linas, kad dabar - pats laikas savo sumanymą įvykdyti.
- Ana, ten, - tarė jiems Linas rodydamas šviesulio pusėn. - Dabar jau galiu eiti?
Nudžiugo kalavijuočiai, patikėję, kad ten pilies esama, bet Lino paleisti nė nemanė. Mat jie buvo sumanę jaunuolį prieš pilies vartus nukankinti, kad jos gynėjus įbaugintų ir šie greičiau pilies vartus atvertų.
Ne, - atsakė jie. - Tu eisi kartu ir lydėsi mus iki pat pilies vartų.
Gerai, jūsų valia,- sutiko Linas, o pats to tik ir laukė. Ir nuvedė jis priešus toliau. Nuvedė tiesiai per užšalusį ežerą, per patį jo vidurį...
Kraujo ištroškę riteriai, numanydami greitą grobį, nė nesidairydami kaip alkani vilkai puolė pirmyn. Ir tada, kai jie visi jau buvo sugūžėję ant ežero^staiga patekėjo mėnulis, apšviesdamas viską kaip dieną. Tik dabar riteriai pamatė, kur jie bus atsidūrę. Tik tada atėjūnai suprato Lino apgaulę. Bet buvo vėlu: ledas nebeišlaikė riterių geležinių šarvų svorio ir pradėjo lūžinėti.
Iš pradžių ežero ledas lūžo per patį vidurį, pasiglemždamas į šalto vandens glėbį patį jų vadą. Drauge su juo iškeliavo ir Setikio sūnus Linas. Riteriai dar mėgino bėgti kranto link, o ginklų žvangesys, arklių žvengimas ir skęstančiųjų šauksmas susiliejo į vieną baisų triukšmą. Bet ledas toliau lūžinėjo ir šaltas vanduo vieną po kito traukė grobikus į savo gelmę. Nė vienas galvažudys nepasiekė kranto - nuskendo su visais savo ginklais, šarvais, su visomis savo vėliavomis.
* * *
Nuo tada žmonės liovėsi prie to ežero vaikščioti. Jo krantai užpelkėjo, o nuo nuskendusių riterių ginklų ir šarvų geležies vanduo įgavo nemielą pilką plieninę spalvą.
Dar, sako, naktimis ten vaidenasi: mat riteriai vis dar bando iš klampynės išsikapstyti, bet gaidžiams pragydus vėl atgal į pelkę nugarma. Dėl to ir vanduo ežere burbuliuoja.
Tačiau giedrą vasaros dieną ežero vanduo ežere iš tolo atrodo mėlynas tarsi žydinčių linų laukas. Taip dievai panoro, kad žmonės Liną šaunuolį atmintų...
O šventykloje, ten, kur amžinoji ugnis ruseno ir Patrimpui aukas žmonės atnašauti ateidavo, pavasarį iš žemės išsimušė šaltinis. Stebuklingas jis buvo - nuo visokių negalių gydė. Suprato senasis Setikis, kad tai jo sūnus šaltiniu ištryškęs sugrįžo, savo žodį tesėjo, ir šaltinį Lino vardu praminė. Tad ir bėga sruvena Lino Verdenės šaltinis iki šių dienų.
Vėliau, kai Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė, šventykla buvo išgriauta, o šaltinis užpiltas, kad nė žymės nebūtų matyti, kur ji stovėjusi. Tačiau šaltinis vėl išsimušė ir į mažą ežerėlį išsiliejo, o jo verdenė net per didžiausius šalčius neužšaldavo. Tad ir praminė žmonės tą vietą Lino Verdene ir toliau ją lankė, šaltinio gydomąja galia tikėjo.
Šarūnas Laužadis „Nalšios žemės paslaptys“ – Utena, 1998