- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

A PHP Error was encountered

Severity: Warning

Message: include(): Unable to allocate memory for pool.

Filename: core/Loader.php

Line Number: 683

Sirvėtos regioninis parkas: mitologija, istorija, tradicijos, vietovardžiai


 

Kiekviena tauta turi savo mitus. Lietuvių mitologijoje pagrinde vyrauja padavimai, legendos ir sakmės. Šiuose pasakojimuose figuruoja įvairios stebuklingos būtybės, tokios kaip velniai, pinčiukai, raganos, vėlės, aitvarai, kaukai, kurios gyvena visai šalia žmogaus ir tik retkarčiais apsireiškia norėdamos arba padėti, arba pakenkti. Tokiu būdu atsiskleidžia protėvių aplinkos suvokimas, pasaulėžiūra - tos antgamtinės būtybės yra tarsi gamtos jėgų, kurios ne visada žmogui suprantamos, įkūnijimas.

Taip pat esminį vaidmenį vaidina tiek gyvosios tiek ir negyvosios gamtos elementai – įvairūs paukščiai, ropliai, medžiai, akmenys, vanduo ir ugnis... Visa tai yra jau žmogui pažįstamos ir artimos aplinkos detalės.

Sirvėtos regioniniame parke, buvusiose Nalšios žemėse, yra šimtmečius skaičiuojančių vietovių bei objektų, kurių atsiradimą atskleidžia mitologinės ir istorinės sakmės. Kone kiekvienas ežeras, upelis, trykštantis šaltinis ar kita ypatinga vieta apipinti legendomis, turi savo atsiradimo istoriją. Sakmėse minimos regioninio parko vietovės, jų vardų kilmė. Jose vykstančiuose senovės įvykiuose, veikėjų veiksmuose ar žodžiuose slypi iš gilios praeities atėjusios vertybės, gyvenimo būdas, požiūris į gamtą, kurios prieglobstyje žmogus tebegyvena ir šiandien...

Nuostabu būna išgirsti vietinių žmonių pasakojimus apie tam tikrų vietovardžių kilmę, arba patiems suvokti jų prasmę, susieti su galimais įvykiais ar reiškiniais. Per dešimtmečius gyventojų atmintyje išlikę perpasakoti prisiminimai...

Kulniškės kaimo pavadinimas turi įdomią atsiradimo istoriją: kilmė siejama su legendoje minima nu­trūkusia velnio kulnimi, palikta vakaronėje. Mat pasivertęs ponaičiu velnias visą naktį šokdino gražias merginas tol, kol nutrūko jam kulnas...

Šiose vietose kažkada lankydavosi žydai, prekiaudami įvairiais daiktais. Kartą vienas toks prekiautojas vežė vežime avių kailius. Važnyčiodamas jis užsirūkė – ir juos netyčia padegė. Jis puolė gesinti ir rėkė: „Avčinki, avčinki!”. Taip ir atsirado toje vietovėje įsikūrusio Aučynų kaimo vardas.

Šalia Sėtikės ežero, į kurį įteka respublikinės reikšmės hidrogeologinis gamtos paminklas „Lino verdenė“ šaltinis, yra Bavainiškės (Bevainiškės) viensėdis. Pavadinimas kildinamas iš rusų kalbos žodžių junginio „без войны“, reiškiančio „Be karo“, arba kaip vietiniai sakydavo „be vainos“. Vieni sako, kad šios konkrečios vietos nepasiekė karo įvykiai, kiti gi mini žmones su įvairiais sveikatos negalavimais, kurie, naudodami būtent minėtojo šaltinio vandenį, gana greitai išsigydydavo, tartum be kovos. Tai parodo žmogaus požiūrį į tokį šaltinių vandenį kaip į natūralią vertybę. Šios dvi versijos galbūt net papildo viena kitą šiek tiek skirtingais aspektais. Paties Lino verdenės šaltinio bei Sėtikės ežero vardų kilmę atskleidžia padavimas. Jame pasakojama, jog saulėtą dieną ežero vanduo mėlynuoja iš tolo tarsi žydintis linų laukas.

Su linais siejamas ir Matukų kaimo bei šalia esančio Saločio ežero vardai: anksčiau laukuose augdavo linai, iš kurių verpdavo siūlus, vydavo virves ir kt. Linus mirkė ežere, kurio vanduo būdavo žalsvas, arba „salotinis“. Taip ežeras ir buvo pakrikštytas. O vadinami siūlų matkai džiūdavo saulėje – iš čia ir kaimo pavadinimas. Senuose 1952 metų žemėlapiuose šis ežeras įvardijamas „Salaičio“ vardu, greičiausiai dėl netoli nuo kranto esančios salos...

  Salomis gali pasigirti ir Bėlio bei Kančiogino ežerai. Į Bėlį įteka du bevardžiai šaltiniai (galbūt seniau jie turėjo vardus?), o ežeras dalį vandens per upelį atiduoda Bėlaičiui, o kitu bevardžiu upeliu susijungia su minėtuoju Sėtikiu. Nuo pastarojo į šiaurę upelis, kuris keliaudamas tarp Švenčionių aukštumos kalvų vis keičia savo pavadinimą – tai Žeimenėlė, Sirvėta – kol, pasiekęs Kančioginą jau tampa „Kančiogina“ ir neša vandenis į Dauguvą... Apie Bėlio, Kančiogino, Sirvėtos upelio vardų kilmę bei šias vietoves taip pat pasakoja sakmės.

Prie Bėlio ežero, estradoje organizuojamas vienintelis Lietuvoje liaudiškos muzikos ir šokio festivalis ,,Ežerų sietuva“ – tai unikali galimybė susipažinti su šios vietovės ir kitomis skirtingomis šalių kultūromis.

Bėlio, Bėlaičio ir Sėtikės ežerų apylinkės – nuo seno sakrali vietovė. Kaip savo knygose ir rašo Antanas Karmonas, Šarūnas Laužadis. Čia dar pagonybės laikais būdavo švenčiamos rasų („paparčio žiedo“, „paparčio naktų“), kupolinės šventės. Minima, kad jaunimas vasaros pradžioje rinkdavosi klonyje prie Bėlio. Tai nuo seno tradicine tapusi susirinkimų vieta, dar dažnai pavadinama „Meilės kloniu“. Kitoje kelio pusėje, šalia Meilūnų kaimo, matoma ypatinga kalvelė – tartum alkakalnis, tampriai siejamas su praeities įvykiais.      

Sirvėtos regioninio parko vakarinėje dalyje, kur vanduo keliauja į priešingą – Žeimenos pabaseinio pusę, tyvuliuojantys ežerėliai taip pat turi ką papasakoti. Metai iš metų vis senkantis Beržuvis prisimena sakmėje minimus įvykius, Švintos kaimą, šventus ąžuolynus, senolių išmintį... Šiauriau Saločio ežero, Kačėniškės piliakalnio šlaitą skalauja Mergežerio vanduo. Ežero senasis vardas – Perkūnežeris.

Pasakojama, kad seniau ežero pakrantėje buvo troba, kur gyveno trys seserys. Kartą jos nuskendo – žiemą, ežero ledas būna raudonas. Dar pasakojama, jog dvylika karalaičių vieną vakarą išėjo ten pasimaudyti ir daugiau nesu­grįžo. Ilgą laiką girdėdavosi vakare 12 valandą dejuojant ežere kažką, bet da­bar jau nesigirdi... Iš šių žodžių galima spręsti, kad greičiausiai yra kalbama apie laiką – dvylika mėnesių, kurie jau praėjo, tarsi „nuskendo“ laike, tartum buvę laikai, praeitis jau nebegrįš. Seni žmonės sako: „Neik, neik, - ti untrauks tan ažeran. Čia gi trys mergas nuskenda“...

Šalia Didžiasalio kaimo banguoja Miškinio ežeras, kurio šiaurrytinio kranto kyšulyje stūkso kultūros paveldo paminklas – Rakštelių piliakalnis, vietinių dar vadinamas ,,Šunakariu”. Tai didelė neaukšta kalva. Iš pietų ir vakarų ją juosia minėtasis ežeras, iš šiaurės - gilus slėnis. Žvelgiant į rytus, sužiba tyvuliuojantis Rakštelių, arba Šventas ežeras. Pastarojo vakarinėje dalyje yra smailas kyšulys, vadinamas Rakštelių Alku.

Pasak sakmės, anksčiau ežeras buvo didesnis ir čia buvusi sala, o joje šventykla. Laikui bėgant vandens telkinys užpelkėjo, sumažėjo, o sala tapo sausumos dalimi, įgavusi pusiasalio pavidalą. Sakmės apie Rakštelių ežero turtus žodžiai nukelia mus laiku į praeitį, į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo laikus, kai prasidėjo kovos su kitokia, kryžiuočių nešama kultūra.

Sakmės, padavimai ir pasakojimai susiję su ypatingomis vietomis ar objektais – piliakalniais, alkavietėmis, išskirtiniais akmenimis, medžiais, ežerais. Tačiau beveik visada mitologijoje kalbama apie gamtos, kultūros paveldo ir senus įvykius menančių objektų susietumą tarpusavyje.

Šios vietos mūsų protėviams buvusios šventomis. Ir nesvarbu, ar mitologinės sakmės bei legendos paremtos tikrais įvykiais, ar tai tik tiesos liekanos, įpintos į gražaus kūrinio pavidalą, jos vistiek liudija apie žmogaus kuriamą kultūrą, puoselėjamas tradicijas.

 

 

Marius Semaška

Sirvėtos regioninio parko kraštotvarkininkas



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt