- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Panemunių regioninis parkas


Panemunių regioninis parkas įkurtas didžiausios mūsų upės – Nemuno – žemupyje. Jo tikslas -  išsaugoti šio slėnio kraštovaizdį su upės šlaitų eroziniais kompleksais bei giliais mažųjų upelių žemupiais. Tačiau turi jis ir dar vieną, itin svarbią paskirtį – saugoti istoriją.  „Plaukdamas Nemunu ir žvelgdamas į didingą, nepalaužtą dešinįjį panemunių šlaitą, žinai, jog čia „šalis, kur miega kapuos didvyriai“. Turbūt tai brangiausia bočių krauju pirkta Lietuvos žemės dalis“, - taip apie šias pakrantes rašė profesorius Česlovas Kudaba. Nemunu į Lietuvą šimtmečiais brovėsi kryžiuočiai, daug kraujo nuplovė upė... Natūraliuose jos šlaituose išlikę ryškūs XIII – XV amžių karų su kryžiuočiais laikotarpio Nemuno gynybinės linijos fragmentai - Nemuno slėnio šlaitų piliavietės ir piliakalniai. Tai Palemono kalnas, Gedimino kapo kalnas, ant kurių stovėjo Pieštvės ir Veliuonos pilys, Ramybės kalnas, Kartupėnų ir Žemosios Panemunės piliakalniai. Prie Seredžiaus ir Veliuonos išlikusios ir kryžiuočių  piliavietės. Čia gausu senovės gyvenviečių, senkapių, senųjų neveikiančių kapinių. 

Dar senesnę krašto praeitį liudija archeologiniai radiniai iš akmens amžiaus stovyklų, bei vėlesnių laikų, pavyzdžiui, čia surastos II – III a. Romos imperijos monetos byloja apie prekybinius senovės ryšius. Turistus traukia XVI  pabaigos – XVII a. pradžios renesansinės Raudonės ir Panemunės  pilys bei senieji jų parkai. Abipus Nemuno daug dvarų, garsiausi iš jų Gelgaudiškio, Belvederio, Veliuonos ir Ilguvos. Klangių kaime literatūros mėgėjus kviečia rašytojo Petro Cvirkos tėviškė – etnografinė sodyba ir muziejus. Savo savitumu įdomūs abipus Nemuno išsidėstę miesteliai.

 Net pusė parko teritorijos – kraštovaizdžio draustiniai. Išskirtiniai kraštovaizdžio kompleksai saugomi Pilies, Nemuno, Nykos ir Seredžiaus kraštovaizdžio draustiniuose. Regioninio parko teritorija teka net 72 upeliai, iš kurių pusė subėga į Nemuną. Jie giliai išraižė Nemuno šlaitus, o tie slėniai su stačiais ir aukštais šlaitais, išvagotais šimtais raguvų, suformuoja ypač raiškų reljefą. Gražiausios tokios vietos saugomos Antkalnės, Armenos, Kartupio, Šilupės, Tučių ir Virangės geomorfologiniuose draustiniuose, kurie sudaro per 8 proc. visos regioninio parko teritorijos.

Kai kurios Nemuno pakrantės ir salos yra Natūra 2000 teritorijos. Čia peri jau visur nykstančios mažosios žuvėdros, gyvena ūdros, sutinkami vijūnai, kirtikliai ir kartuolės, pro čia migruoja šlakiai ir lašišos. Tai – rūšys, saugomos Europos Sąjungos direktyvų ir Lietuvos raudonosios knygos.  Pavasarinės ir rudeninės paukščių migracijų metu salose būriuojasi įvairių rūšių praskrendantys paukščiai. Natūra 2000 tinklo sudėtinė dalis yra ir Panemunės pievos tarp Gelgaudiškio bei Raudonės, kur vakarais galima išgirsti griežiant griežles; šie nykstantys paukščiai saugomi visoje Europos Sąjungoje. Migracijos ir perėjimo metu šiose pievose galima pamatyti ar išgirsti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas putpeles, raudonkojus tulikus, gaidukus, švygždas ir daug kitų paukščių. Užnykio miške su Velniaravio rezervatine zona peri juodieji gandrai, mažasis erelis rėksnys. Čia dar galima pamatyti vandeninę žiurkę ir vandeninį kirstuką. Iš viso parko teritorijoje auga apie 1000 augalų rūšių. Yra stebėta 181 paukščių rūšis, iš kurių 40 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Žinduolių – per 40 rūšių.

XVIII a. Šilinės smuklėje dabar įsikūrusi regioninio parko direkcija. Čia parko vyriausiasis specialistas Aidas Mozūraitis, prieš tai papasakojęs apie parko gamtos ir kultūros turtus, pristatymą pratęsė apie galimybes turistams čia keliaujant pailsėti ir daug ką pamatyti. Kadangi regioniniame parke gausu piliakalnių, pasistengta lankytojams juos pritaikyti: įrengti patogūs laiptai į Palemono kalną Seredžiuje, Gedimino kapo ir Ramybės kalnus Veliuonoje bei Žemosios Panemunės piliakalnį. Nuo piliakalnių atsiveria nuostabus kraštovaizdis. Nemuno ir jo slėnio kraštovaizdžiu galima pasigėrėti ir iš lankytojams įrengtų apžvalgos aikštelių Plokščiuose bei Ilguvoje. Lankytojai turi galimybę apsilankyti Raudonės ir Panemunės pilyse. Pasivaikščiojimui ir pažinimui įrengti Plokščių, Gelgaudiškio, Raudonės ir Šilinės pažintiniai takai. Plokščiuose, prie vienintelės Lietuvoje Vaiguvos upelio – gatvės, kur upelio dugnas vietiniams gyventojams tarnauja kaip įvažiavimas į jų sodybų kiemus, įrengtas trinkelėmis grįstas pėsčiųjų takas ir mediniai lieptai. Dešiniajame Nemuno krante, nuo Raudonės iki Jurbarko bei kairiajame krante nuo Gelgaudiškio iki Žemosios Panemunės veda dviračių trasos. Vandens turistams įrengtos prieplaukos Belvederyje, Veliuonoje, Plokščiuose, Pilies I kaime ir Gelgaudiškyje. Lauko informacinė sistema padeda surasti ir pažinti svarbiausius regioninio parko objektus, o daugiau apie Panemunių regioninį parką bei jame esančias vertybes galima sužinoti Šilinės lankytojų centre. Parko vyriausiojo specialisto žodžiais, pas juos gyva ne viena tradicija, šventė, į kurias visada laukiama atvykstančių svečių. Panemunių regioninio parko teritorijoje kasmet švenčiamos jau tradicinėmis virtusios šventės. Gegužės mėnesį Gelgaudiškyje vyksta Stasiuko amatų mugė. Kriūkuose švenčiamos „Žiobrinės“, kurių pagrindinis akcentas - prie laužo, ant karklo iešmų kepami žiobriai. Gegužės paskutinį savaitgalį Raudonės pilies aplinkoje rengiama visoje Lietuvoje garsi šventė „Panemunių žiedai“. Birželio mėnesį Veliuonoje vyksta tarptautinis festivalis „Veliuonos kadrilis“. Plokščiuose, Didžiupio upelio šlaite trykšta, pasak legendų, stebuklingų gydomųjų galių turintis šaltinėlis. Šioje vietoje, žmonių vadinamoje „Šventaduobe“ iš lauko riedulių pastatytas altorius. Rugpjūčio mėnesį „Šventaduobėje“ vyksta Parcinkulio atlaidai. Rugsėjo mėnesį Gelgaudiškyje švenčiama dvaro diena. Spalio mėnesį Veliuonoje vyksta Novelės vakarai. Žinoma, keliautojų laukiama ir ne tik tam tikromis progomis. Visada Klangių kaime galima apsilankyti rašytojo Petro Cvirkos tėviškėje – muziejuje. Veliuonoje veikia Krašto istorijos muziejus, galima pakilti į bažnyčios bokštą apžiūrint bažnyčios muziejų. Galima ir kai ko išmokti, pavyzdžiui, Seredžiaus muziejaus amatų centre vykdomi duonos kepimo ir pynimo iš karklų vytelių edukaciniai užsiėmimai.

Šilinėje, Panemunių regioninio parko lankytojų centre, įrengta ekspozicija „Nemunas maitina, šildo ir rengia“. Joje apsilankius, įsiminė senosios upeivių bei žvejų valtys, tinklai ir kitos žvejybos priemonės, įspūdį dar sustiprina didelės senos fotografijos. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie laivybą Nemune yra Kryžiuočių ordino metraščiai. Ankstyviausius Nemuno laivų piešinius galima rasti  XVI a. „Carta Marina” žemėlapyje. Žemyn upe tokie laivai plaukė nešami srovės, vairuojami masyviu irklu. Į aukštupį laivai kilo varomi burių bei velkami krantu einančių vytininkų. Iki XIX a. vidurio tokie laivai buvo pagrindinė krovinių pervežimo priemonė. Vėliau, iki XX a. vidurio šiuos laivus palaipsniui pakeitė garlaiviai. Senieji laivų tipai buvo: strugas, vytinė, baidokas, barkas, laibas, botas, berlinka. 1854 m. vokiečių garlaiviai  pradėjo plaukioti Nemunu. Po metų pasirodė pirmieji Lietuvos garlaiviai: „Kęstutis” Nemune ir  „Neris” Neries upėje. Dar po kelių metų Nemunu plaukiojo jau 11 garlaivių.

Viena seniausių Nemunu plukdomų prekių buvo miško medžiaga. Spėjama, kad jau antrojo tūkstantmečio pradžioje Nemunu išplukdyta iš Lietuvos nemažai medienos. Vieni iš pirmųjų  rašytiniai šaltiniai mini 1405 m. į Dancigą plukdytus medžius, skirtus statomų laivų stiebams.

Apie XVII –XVIII a. plukdomų sielių mastą bei pelningumą galima spręsti ir iš Raudonės ar Panemunės pilių, kurių statytojai praturtėjo iš prekybos miško medžiaga ir eksporto į Prūsiją. 1855  m. Nemunu nuplaukė beveik 1200 sielių, Nemune dirbo per 30 tūkstančių darbininkų. 1900 m. nuplaukė jau 15 tūkstančių sie­lių. Kelyje jie išbūdavo savaites, tad galima įsivaizduoti, kiek daug žmonių vienu metu dirbdavo  Nemune,  ypač  pavasarį.

Upė visada buvo natūrali gamtinė kliūtis susisiekti bei bendrauti skirtinguose krantuose gyvenantiems žmonėms. Persikelti į kitą upės krantą buvo galima tik luotais, valtimis ar keltais. Ši natūrali gamtinė kliūtis įtakojo abipus upės gyvenančių žmonių etninius skirtumus bei papročius.  Panemunių regioninio parko teritorijoje dešiniojo Nemuno kranto gyventojai priešingo kranto gyventojus vadindavo „liocais“. Kairiojo kranto gyventojai priešingame krante gyvenančius žmones pravardžiuodavo „karnavyžiais“.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos įgyvendina įvairius projektus, finansuojamus iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Kaip vyksta vienas iš projektų - apleistų pastatų likvidavimas, su Panemunių regioninio parko darbuotojais galėjome pamatyti prie Veliuonos. Čia apleistą, likusį be šeimininkų buvusį Papiškių gamybinį kompleksą griovė ir ardė griovimo-statybos darbų įmonė „Vaidva“ pagal projektą „Apleistų statinių ir kitų aplinką žalojančių objektų likvidavimo darbų atlikimas“. Tokie darbai vykdomi ir kituose regioniniuose parkuose, nes kraštovaizdį akivaizdžiai bjauroja sunykę, apleisti pastatai. Dauguma jų ne tik vizualiai teršia aplinką, darydami teritorijas nepatrauklias lankymui, bet ir sukelia tam tikrą pavojų. Kokius pastatus pirmiausia reiktų demontuoti, apsprendžia tam tikri kriterijai, pavyzdžiui, netoliese praeinančios pažintinio turizmo trasos, avarinė statinių būklė, greta esantys ir gausiai lankomi kultūros paveldo ar gamtos objektai. Mums paaiškino, kad šiems darbams buvo kruopščiai ruoštasi, nes prieš valant teritoriją nuo pastatų-vaiduoklių tenka praeiti ilgą biurokratinį kelią. Matėme, kaip galinga technika ardo sienas, atskiriama armatūra ir kitos metalinės detalės, vėliau plytų ir betono luženas speciali smulkinimo mašina paverčia skalda, kuri išvežama keliams tiesti. Taip vietoje apleisto sovietinių laikų palikimo, darkančio aplinką ir net gresiančio neatsargiems nelaime, lieka švarus, dirvožemiu užpiltas plotas, kuriame kitais metais žaliuos žolė.  

Panemunių regioninis parkas, kaip ir sako pats jo pavadinimas, keliauti kviečia įdomiais maršrutais palei Nemuną, abiem jo krantais. Tai galima daryti, sėdus į automobilį, tačiau turint daugiau laiko ir nebijant paprakaituoti, galima sėsti ant dviračių. Kadangi atstumai nemaži, gal pravartu, kad tokią komandą lydėtų ir viena mašina, kur galima būtų sudėti sunkesnį turistinį inventorių, gabentis atsarginį dviratį. Be to, prireikus galima paimti pavargusį ar susižeidusį keliautoją. Dešiniuoju  Nemuno krantu, nuo Raudonės iki Jurbarko, keliaudami vis kopėme ant piliakalnių, lankėme pilis ir jų parkus. Nepravažiuokite Šilinės karčiamos, kur parko lankytojų centre galima gauti lankstinukų ir žemėlapį. Žinoma, čia verta aplankyti veikiančią ekspoziciją apie Nemuną ir gyvenimą prie jo krantų. Pasiekę Jurbarką, tiltu persikėlėme į kitą krantą. Čia patogu pasipildyti atsargas ar pavalgyti kavinėje. Kairiajame krante, nuo Gelgaudiškio iki Žemosios Panemunės, pro dvarvietes ir įdomius miestelius vėl veda dviračių trasos. Pasiekę Vilkiją, keltu persikėlėme per Nemuną.

Regioninio parko darbuotojai stengiasi, kad keliaujantiems palei Nemuną būtų patogiau: įrengtos atokvėpio vietos, pakeliui užtikome net iš lentų sukaltą lovelį, kad būtų lengviau, lipant laiptais nuo stataus kalno, juo nuleisti savo dviračius. Tačiau, deja, parke lankosi ir visiškai nevertinančių tokių pastangų. Matėme suraižytų informacinių stendų, laužaviečių ant piliakalnių su skardinių ir butelių krūvomis, pavėsinių nuplėštais stogais. Regioninio parko darbuotojai atvirai pasakė, kad vieną stovyklavietę prie direkcijos pastato panaikino, nes po kiekvieno savaitgalio pavėsinėje rasdavo buvusios puotos liekanas: ant prišnerkšto stalo paliktuose vienkartiniuose induose kartais dar ir šašlyko likučių būdavo, visur - buteliai. Lyg restorane apsilanko – valgo, geria, pasilinksmina ir viską palieka kažkam sutvarkyti... Šilinės ąžuolyne net kelis kartus sudegino tualetą, ant lauko baldų laužus užsikurdavo. Miškininkai ne tik dėl tokių vandalų, bet ir dėl nuolatinio šiukšlinimo  pareiškė, kad „jie ne komunalininkai“.

Tačiau istorinė šių vietų aura ir panemunių grožis sukviečia nepalyginamai daug daugiau tikrų keliautojų ir gamtos bičiulių. Užlipę ant dar vieno piliakalnio, apėję dar vieną pilį ar dvarą, jie susimąsto apie garbingą mūsų praeitį. O žvelgdami į Nemuno tolius ar po sunkaus dienos žygio į laužo liepsną – geriau supranta, kodėl taip narsiai ir aršiai šias pakrantes gynė mūsų protėviai...

Linas Senkus

Eko keliautojo atmintinė – Panemunių regioninio parko lankymo taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt