- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Tytuvėnų regioninis parkas


Siekiant išsaugoti kalvotų, pelkėtų, ežeringų apylinkių kraštovaizdį, senovinius Šiluvos ir Tytuvėnų urbanistinius paminklus, savitą gamtą bei kultūros paveldo vertybes, Rytų Žemaitijoje įkurtas Tytuvėnų regioninis parkas. Jo teritorijos plotas - per 18000 hektarų. Vertingiausiose vietose dar yra išskirti aštuoni gamtiniai draustiniai: trys iš jų skirti pelkių apsaugai, du saugo vaizdingą kraštovaizdį, du - retą gyvūniją ir augaliją ir vienas - išraiškingą reljefą. Tytuvėnų ir Šiluvos urbanistinių draustinių paskirtis išsaugoti senovinius miestelių centrus su kultūros vertybėmis. Ypatingos apsaugos vieta, kur draudžiama lankytis žmonėms, yra rezervatas, esantis  parko šiaurinėje dalyje, Užpelkių miške. Puikūs kraštovaizdžiai, su grandine išsidėsčiusiais ežerais, gražiais miestukais, daug lankytinų vietų nuo seno čionai traukė ir traukia daugybę poilsiautojų ir kelionių mėgėjų. Didžiausia parko gamtinė vertybė – nutįsusi ežerų grandinė. Bridvaišis – pats giliausias, su juo siejama daug pasakojimų, atsitikimų ir legendų, vienas iš jų - apie po vandeniu buvusį slaptą kelią – kūlgrindą. Čia gyliai smenga visai greta sėklių. Gilesnėse ežero vietose veisiasi šaltavandeniai vėžiagyviai ir auga reti menturdumliai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Šaltiniuotas ir miškais apaugęs Giliaus ežeras yra kitoje Tytuvėnų miestelio pusėje. Aplink jį vingiuoja Giliaus ežero pažintinis takas. Juo važiavome dviračiais, kai kur net per šlapumas nutiestais mediniais takeliais, per natūralias pievas, pro pelkes, gūdų eglyną ir šimtametį pušyną. Apušio ežeras visai netinkamas poilsiui ir maudynėms, užžėlusiais dumblėtais krantais, tačiau itin  vertingas gamtą norintiems pažinti lankytojams. Prie šio ežero pastatytas bokštas paukščiams stebėti. Pakrančių nendrynuose ir krūmuose peri didieji baubliai, nendrinės lingės, ausuotieji kragai, laukiai, perkūno oželiai, nendrinės vištelės ir kiti reti paukščiai. Migracijų metu čia ilsisi įvairios antys, kirai, žuvėdros, dančiasnapiai, gulbės. Užpelkių botaninio-zoologinio draustinio miškuose išsirangęs didelis, tačiau negilus ir uždumblėjęs Gauštvinio ežeras. Čia dešimtimis metrų nusitęsusiuose pakrančių nendrynuose - taip pat tikra paukščių karalija. Parke žaliuojantis senasis Tytuvėnų šilas yra likęs nuo senovės girių. Čia augančių pušų amžius - vidutiniškai keli šimtai metų, o gamtos paveldo objektas Storoji Tytuvėnų pušis jau sulaukė ir trijų šimtų metų.  

Šiame krašte žmonių gyventa nuo senovės, apie tai liudija I – IV amžiaus pilkapiai. Archeologai kapų duobėse, apdėtose akmenų vainikais, rado žalvarinių ir geležinių papuošalų, ginklų. Šiaurinėje Bridvaišio ežero pakrantėje stūkso piliakalnis, ant kurio, manoma, stovėjusi Cydaro pilis, kuri, pagal kryžiuočių kronikas, 1296 metais buvo užimta ir sudeginta. Gomertos kraštovaizdžio draustinyje stūkso Kudinų piliakalnis, dar vadinamas Šiaulės kalnu. Manoma, kad čia stovėjusi Kudinų pilis.

Šiluva – plačiai žinoma kaip vieta, kurioje, kaip katalikų tikima, 1608 m. apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Čia 1924 m. pastatyta balta koplyčia, kurios grindyse yra tas akmuo, ant kurio, kaip teigiama, ir įvykęs apsireiškimas - vienas iš penkių Europoje, kurį pripažįsta Katalikų bažnyčia. Šiluva, kaip ir Tytuvėnai, sutraukia gausias piligrimų ir maldininkų minias, pro čia eina Jono Pauliaus II piligrimų kelias.

Tytuvėnuose esantis bažnyčios ir vienuolyno ansamblis garsus arkadomis, uždarais kiemais, senoviniais pastatais. 1614 m. LDK vėliavininkas, Žemaičių žemės teisėjas Andrius Valavičius pasirašė fundacijos aktą, pakviesdamas bernardinų vienuolius į Tytuvėnus. Jiems buvo padovanota apie 350 ha žemės. Pirmieji šio ordino vienuoliai atvyko iš Vilniaus, Kauno, Krokuvos vienuolynų. Įdomu, kad jie čia ne tik kovojo su Reformacija, bet ir stengėsi atitraukti žemaičius nuo dar tuomet gyvavusios pagonybės. 1635 m. baigta statyti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bažnyčia. Vienuolyno pastate iki šių dienų yra išlikęs koridorius, kuriuo greitai galima pasiekti bet kurią patalpą, vienuoliai juo eidavę į vienuolių chorą - tai bažnyčios erdvė už didžiojo altoriaus. Istoriniai šaltiniai liudija, kad bernardinai bene ilgiausiai puoselėjo senąsias tradicijas, bendrai kalbėdami ir giedodami įvairias maldas. 1736 m. Tytuvėnų vienuolyne buvo įsteigta mokymo institucija -  noviciatas. Rašoma, kad daug žmonių sutraukdavo puošnios bernardinų mišios, spalvingos procesijos. XVII a. amžiaus viduryje bernardinai rekonstravo bažnyčios interjerą. Buvo sukurtas itin puošnus vėlyvojo baroko ansamblis iš devynių altorių, krikštyklos ir sakyklos. Už suaukotas lėšas buvo įrengti nauji vargonai, kurių galime klausytis ir šiandien. Tai seniausi autentiški, veikiantys vargonai Žemaitijoje. Čia apie 250 metų šeimininkavę vienuoliai įrodė, kad mokėjo puoselėti grožį, kuris stebina, džiugina ir šiandieninį piligrimą ar turistą. 1771-1780 m. prieš bažnyčią buvo pastatytos arkadinės galerijos, kuriose įrengtos Kryžiaus kelio stotys. Iš Jeruzalės į Tytuvėnus parvežta relikvijų, kurios buvo išdėstytos stikliniuose gaubteliuose po Kryžiaus kelio stočių atvaizdais. Arkadinių galerijų kiemo centre pastatyta Šventųjų laiptų koplyčia, kur kiekvienos akmeninės pakopos viduryje taip pat įdėtos relikvijos. Kai 1850 m. Motiejus Valančius buvo įšventinamas vyskupu, nuo tada jo veikla padarė didelę įtaką dvasininkijai ir visai žemaičių visuomenei. Vyskupo laiškai, kviečiantys žmones atsisakyti degtinės, steigti blaivybės brolijas, legaliai, bet nuosekliai priešintis rusinimui, yra išlikę vienuolyno archyve. 1863 m. sukilimo metu netoli Tytuvėnų vyko keletas mūšių su rusų kariuomene. Tytuvėnų miškuose su savo būriu kovėsi ir žuvo vienas iš sukilėlių vadų Zigmantas Citavičius. Vėliau caro valdžia apkaltino ir vienuolius dalyvavus mūšiuose bei teikus paramą sukilėliams. Generalgubernatoriaus  įsakymu vienuolynas buvo uždarytas, o jo vadovas Andriejus Petravičius ištremtas į Sibirą. Dabar restauruotas vienuolyno pastatas stebina atidengtomis vienuolių pieštomis freskomis. Galima apžiūrėti celes, skliautuotą valgomąjį, požemius, kuriuose ne tik atsargas laikė, bet ir buvo sumūryta specialios konstrukcijos krosnis, iš kurios karštas oras sienų latakais kildavo į patalpas, jas šildydamas.

Parko teritorijoje išlikusios trys dvaro sodybos. Tytuvėnų dvarą valdė Radvilų, Valavičių giminės, o nuo XIX amžiaus pabaigos – Romeriai. Čia gyveno viena žymiausių Lietuvos dailininkių – Sofija Romerienė. Ji sukūrė daugiau nei penkis tūkstančius tapybos, grafikos ir akvarelės paveikslų. Šiame dvare lankydavosi to meto žymūs visuomenės veikėjai, dailininkai ir poetai, paskutinę savo gyvenimo vasarą čia praleido Maironis. Dabar dvaro pastatas, kurį smalsu buvo susirasti, stovi visiškai apleistas ir apaugęs dilgėlėmis. Tik iš išlikusių liepų, kaštonų alėjų rudenio lapus rinko apžėlę dvaro tvenkiniai.

Tytuvėnų regioninio parko vyresnysis rekreacijos vadybininkas Teisutis Majauskas sakė, kad parko direkcijos darbuotojams iškilęs uždavinys gausius gamtos ir kultūros paveldo turtus pritaikyti lankymui, bet taip, kad būtų kuo mažesnė tikimybė, jog toms vertybėms bus padaryta žalos. Žmonių srautai į parką sezono metu būna dideli: per vasaros ilguosius savaitgalius vien prie Bridvaišio ežero vienu metu poilsiauja apie tūkstantis, prie Giliaus ežero apie penki šimtai. Lankytojai būna vienadieniai, kurių tikslas pasikaitinti saulėje, pasimaudyti, ir stovyklaujantys su palapinėmis. Deja, visų jų paliekamos šiukšlės - vis nesibaigianti problema. Ją parkas sprendžia kartu su seniūnijomis, su kuriomis darniai bendradarbiaujama, todėl šiukšlės iš pakrančių stovyklaviečių periodiškai išvežamos. Parko direkcijos darbuotojai kas ketvirtį ir kasmet atlieka kraštovaizdžio monitoringą. Taip stebimi ir skaičiuojami regioninio parko lankytojų srautai, nustatomas dažniausiai lankomų teritorijų digresijos laipsnis – kiek pakenkta gamtai. Aplinka fotografuojama, duomenys kaupiami ir analizuojami. T. Majauskas sakė, kad jam labiausiai užkliūva neleistinose vietose paliktos laužavietės. Savavališkų laužaviečių vietoje tenka atkurti žaliąją dangą. „Lietuvis būtinai nori „savo“ laužo, nors stovyklavietėse yra gerai įrengtos bendros laužavietės, tokia praktika taikoma ir kitur Europos Sąjungoje“, - teigė gamtosaugininkas. Nors  dabar vis daugiau keliaujančiųjų atsiveža pastatomas kepsnines. „Laikomės ekologinio švietimo krypties – pirmiausia žmogui reikia suprantamai išaiškinti, kodėl tai yra pažeidimas, kad jis galėtų ir kitiems pasakyti. Bauda – kritiniu atveju, kai jau per daug pakenkta“. Žinoma, ką jau čia ekologiškai šviesi, kai chuliganų „chebra“ sudaužo ir sulaužo stendus. Tada turi pajausti bausmės neišvengiamumą. Vasarą parko darbuotojai vyksta į reidus. Štai prie Bridvaišio yra tik viena stovyklavietė, kurioje galima apsistoti su palapinėmis, tad tvarką reikia prižiūrėti.

Apie atvykstančių į miškus, prie ežerų elgesį gamtoje mintimis pasidalijo ir Tytuvėnų miškų urėdijos Tytuvėnų girininkijos girininkas Povilas Jankūnas. Jo nuomonė tiesi ir konkreti: sugebėjai atsivežti į mišką maisto ir gėrimų pakuotes, privalai ir išsivežti, nes šiukšlių dėžės galėtų būti tik prie autotransporto stovėjimo aikštelių ar pan. Su apmaudu papasakojo, kaip prieš kelis metus šiauliečiai policininkai pasiprašė pas juos galimybės suvažiuoti į didelį savo renginį gamtoje. Svetingai miškininkai juos sutiko, paruošė laužavietę ir gerų malkų pristatė. Tačiau, sakė, vietoj padėkos svečiai paliko tikrą „bardaką“...

Tačiau daugumai vietos žmonių, atrodo, rūpi savo kraštas ir jo gamta. Štai vasarą Tytuvėnų gyventojai, žvejai ir narai entuziastai surengė povandeninę talką - valė Bridvaišio ežero dugną.  Narų iš dugno  surinktos šiukšlės buvo kraunamos į maišus, šie keliami į žvejų valtis ir plukdomi į krantą, kur laukė Tytuvėnų seniūnijos traktorius su priekaba. Po talkos priekaba buvo puspilnė. Santykinai švarus ežero dugnas paplūdimio teritorijoje liudija apie rimtesnį poilsiautojų požiūrį į aplinką. Vis tik tą dieną gamta nusikratė dešimties maišų plastikinių ir stiklo butelių, dviejų padangų, paskandintų - guminės valties, krepšinio lanko, kibirų.

Tytuvėnų regioninis parkas laukia turistų visais metų laikais. Kažkaip jauku čia. Žinoma, geriausia  atvykti šiltuoju metu, kai gali sėsti ant dviračio ir pasileisti į kelionę šio gražaus krašto istorijos ir gamtos slėpiniams pažinti.

Linas Senkus

Keliautojo atmintinė - Tytuvėnų regioninio parko lankymo taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt