- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Trakų istorinis nacionalinis parkas


Mūsų protėviai dabartinių Trakų apylinkėse įsikūrė prieš tūkstančius metų. Juos, kaip ir dabartinį žmogų, matyt, viliojo čia buvę gamtos turtai ir kraštovaizdžio įvairovė. XIII-XIV amžiuje čia jau buvo svarbiausias mūsų valstybės sostinės Vilniaus prieigų gynybos centras. Gamtos sukurtoje sunkiai prieinamoje vietoje buvo pastatyta ištisa gynybinė sistema su medinėmis ir mūrinėmis pilimis. Šalia tų įtvirtinimų kūrėsi Naujųjų Trakų miestas, kuriame apsigyveno įvairių tautų žmonių bendruomenės. Karaimai, pavyzdžiui, čia gyvena iki mūsų dienų. Vytautas Didysis kelis šimtus karaimų šeimų 14 amžiaus pabaigoje atsivežė nuo Juodosios jūros kaip karius, dorus ir ištikimus tarnus. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami jiems privilegijas. Yra žinoma, kad 1441 metais jiems suteiktos savivaldos teisės. Karaimai rinko savo vaitą, kuris buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Jie ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Savo pirmąjį valdovą Vytautą karaimai vadino Valat Bij – Karaliumi, triuškinančiu priešus. Sakoma, kad ir dabar dažnas karaimas namuose turi Vytauto Didžiojo portretą.

Jau nuo senovės šiame krašte susiformavo unikalus kompaktiškas gamtos ir kultūros paveldo ansamblis. Tad natūralu, jog šiose vietose ir buvo įsteigtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Išskirtinio grožio Trakų kraštovaizdį kuria daugiau kaip trisdešimt ežerų. Tarpusavyje susisiekiančių Galvės, Skaisčio, Bernardinų, Totoriškių ežerų apsuptas Naujųjų Trakų senamiestis su Salos ir Pusiasalio pilimis sudaro šio istorinio ansamblio centrą. Netoliese ir Senieji Trakai – Vytauto Didžiojo gimtinė. Kitas žymus parko akcentas - Užutrakio dvaro sodyba, dabar atgimusi po restauracijos, ir parkas. Grafas Juozapas Tiškevičius, turėjęs didžiules galimybes rinktis, įsikūrė būtent čia, matyt, dėl gražios gamtos, gana netolimo atstumo nuo Vilniaus ir dėl išskirtinio Trakų įvaizdžio, kurį nuo aštuoniolikto šimtmečio populiarino Vilniaus romantikai. Įsiminė įdomus parko darbuotojos pasakojimas, kaip atvykstantys grafai ne privažiuodavo prie savo rūmų, o su visa karieta keltu persikeldavę per ežerų protaką. Pirmiausia senieji Užutrakio šeimininkai išvysdavo baltą Marijos skulptūrą tarp parko medžių, kuri lyg laimindavo juos.

Ypač sezono metu į Takų apylinkes atvyksta gausybė svečių, turistų ne tik iš Lietuvos. Labai patogu atsivežti dviračius ir keliauti po visą parką. O kiek galimybių vandens sporto ir kelionių vandeniu mėgėjams. Trakų istorinis nacionalinis parkas – specifinis, nes dalis jo teritorijos yra mieste. Tad kai kurie lankytojai ir plūsta į jį kaip į miestą – papramogauti, pasilinksminti, audringai pašėlti. Tokiems žmonėms sąvoka „ramus poilsis“ ne tik nepriimtina, bet net neįsivaizduotina. Štai Užutrakio dvaro teritorija, atrodytų, tokia tyli, taip tinkanti šeimyniniam poilsiui. Tėvai čia be baimės gali paleisti mažamečius vaikus pabėgioti – jų nepartrenks pro šalį važiuojantis automobilis. Rodos, ramiai kvėpuok grynu oru, grožėkis nuostabia gamta, žydinčiais augalais ir ežero toliais, už kurių stūkso pilis. Tik – netrukdydamas kitiems ir nedarydamas žalos supančiai aplinkai. Bet šito reikalavimo, pasirodo, ir sunkiausia kai kam laikytis. Dažnas lankytojas neįsivaizduoja, kaip galima ilsėtis, nesiklausant visu garsu paleistų „bumčikų“; užsimanęs pasikaitinti saulėje, griūva kur nori, nusimestais drabužiais apkarstęs trapius žydinčius dekoratyvinius krūmus. Užsikuria su savimi atsivežtą metalinę kepsninę, o po ja palieka pelenų krūvą. Po to kitas atvykėlis šią vietą jau įvertina „kaip laužavietę“ ir bando čia įžiebti ugnį. Pasodintos gėlės raunamos su šaknimis: pravers pasisodinti savame sode. Atsivesti šunys paleidžiami lakstyti be pavadėlių, gąsdina vaikus ir baido ant žemės perinčius paukščius...

Kenčia rūmų parke esančios skulptūros, baliustrados, vazos. Dažnas jų fone fotografuojasi, ir būtinai užsilipęs. Čia esama romėniško stiliaus vazos, savo forma primenančios vonelę. Senieji šeimininkai grafai grožėdavosi joje plūduriuojančiomis gėlių galvelėmis ir žiedlapiais. Dabar vaza  kai kuriuos žmones traukte traukia į ją įlipti, o įlipus – atsigulti ir šitaip pozuoti. Vazoje gulinčių „žvaigždžių“ nuotraukų buvo populiariuose žurnaluose. O viena Lietuvoje garsi popdainininkė, fotografuodamasi tarp parke augančios arbatinės rožės krūmo šakų, jas išlaužė iki pat šaknų. „Liūdniausia, kad taip daro ne vaikai, o suaugusieji, - sakė Andžela Kriaučiūnienė, Trakų istorinio nacionalinio parko Kultūros paveldo, aplinkos apsaugos ir biologinės įvairovės skyriaus vadovė. – Sudraudus nepilnamečius, jie dar paklauso, tuo tarpu garbaus amžiaus atvykėliai tuoj ima piktintis: o kur parašyta, kad negalima mindžioti ką tik pasėtos žolės; na ir kas, kad čia palikau tuščią butelį – juk šiukšliadėžės tai nepastatėte? Pamačius vidury dienos pasodintas gėles bekasančią moteriškę, ši atkerta: juk jos visiems skirtos, čia – ne privati valda...“

Suprantama, kiekvieno lankytojo nesuseksi, dalis piktadarysčių „autorių“ lieka nepastebėti. Ką reiškia jiems stenduose iškabintos elgesio parke taisyklės, jei net per apsaugines tvoras sugeba persiropšti? Parko darbuotojai pasakojo, jog Užutrakio parke vykstant rekonstrukcijos darbams, teritorija buvo užtverta, o vartai uždaryti, tačiau šios priemonės nesustabdydavo norinčių žūtbūt patekti į vidų. Sudrausminus solidžius dėdes, pasipildavo  grasinimai „skųstis aukščiau“. Viena trisdešimties pradinukų būrį atvedusi mokytoja ėmė šaukti, jog pati atsakanti už vaikų saugumą, ir nieko čia tokio, kad jie stovi po ekskavatoriaus strėle...  

A. Kriaučiūnienė šiame parke dirba jau daugiau kaip penkiolika metų, tad puikiai žino, kiek pastangų reikia kai kuriems itin piktybiškai besielgiantiems lankytojams sudrausminti. Juolab, kad prireikus net policiją sunku prisikviesti į pagalbą. Laimei, sumažėjo bent jau tokių įsibrovėlių, kurie savyje susitvenkusią negatyvią energiją išlieja, viską aplinkui daužydami ir laužydami. Pirmieji informaciniai stendai anksčiau išsilaikydavo vos savaitę, o dabar jau išstovi po metus ir ilgiau. Medinių rodyklių jau kuris laikas niekas neišsineša į namus, o ir pavėsinės nebeužsiliepsnoja taip dažnai, kaip anksčiau, ir suoliukai ilgiau išlieka neišpjaustyti. Tai – jau laimėjimas, turint galvoje, kad lankytojų srautas nuolat didėja.

Pasak parko darbuotojų, dabar jau gal ir per dažnai kalbama apie valstybės saugomų teritorijų pritaikymą lankytojų poreikiams. Kai lankytojų srautai aiškiai per dideli, teritoriją saugok nesaugojęs – vis vien žalos neišvengsi. Žvejoti atvažiavę vyrai lupa iš medinių pažintinių takų lentas ir ant jų sėdasi, kad nejaustų žemės drėgmės, o šiukšles kartais sumeta tiesiai į ežerų vandenis. Jachtų trasų dugnas klote nuklotas buteliais. Jau nekalbant apie keturratininkų išmaltas vėžes. Paplitus fejerverkų madai, retą savaitgalį parko darbuotojai neišgirsta jų skleidžiamo triukšmo ir neišvysta žaižaruojančios ugnies pliūpsnių. Po tokių šventimų rytais žemė būna sėte nusėta blizgučiais, o medžių šakos aplipusios balionų draiskalais. Vizualiai efektinga leisti į dangų ir kylančias liepsneles, tamsiame jo fone žybsinčios ugnelės įspūdingai atrodo, bet štai nukritusios ant sauso medžio, paukščio lizdo ar namo, kiek žalos gali pridaryti.

Trakuose išaugusi gamtininkė sakė prisimenanti, kaip jos vaikystės laikais senojoje miesto dalyje netgi perėdavo pelėdos. Kur dabar jų ūbavimas? Sparčiai mažėja vandens paukščių įvairovė: daugelis jų sunkiai pakelia lankytojų nuolat drumsčiamą ramybę. Lieka tik drąsiausi sparnuočiai: gulbės, antys. Paukščius medžioja ir valkataujantys buvę naminiai gyvūnai, nes pastaruoju metu Užutrakio parką tiesiog užplūdo šeimininkų atvežti ir likimo valiai palikti šunys bei katės.

A. Kriaučiūnienė prisiminė vieną įdomią, pamokančią istoriją. Vienąsyk, vedžiodama po parką vaikus, pamatė lankytojų paliktą krūvelę šiukšlių. Kalba pasisuko apie tai, kaip negerai elgiasi kai kurie žmonės. „Padarykime vieną eksperimentą, - pasiūlė vaikams, - paimkime iš tos krūvelės po tiek šiukšlyčių, kiek kažkada esame patys kur nors palikę, ir nuneškime viską į šiukšlių dėžę“. Ir vaikai paėmė – kas po popierėlį, kas po du. Tik vienas berniukas pasisėmė visą glėbį. Pasiteiravus, kodėl tiek daug, atsakė, jog anksčiau net nesusimąstęs mesdavo saldainių popierėlius ir kitką, kur papuola. Ir niekas jam iki šiol nebuvo deramai paaiškinęs, kad taip daryti nedera.

Gražu, išties, Trakų apylinkėse. Kažkada Vytautas Didysis prajodavo Trakų pilies žemėmis su savo vyrais. Žinoma, kad jis jodavęs ir jau garbingo amžiaus sulaukęs. Šiandien turime  galimybę tomis pačiomis ežerų pakrantėmis ir laukais pajodinėti net tos pačios veislės žirgais. Žirgyne netoli Trakų ir dabar auginami senojo tipo bei stambintų žemaitukų veislės žirgai. Žemaitukai - labai sena Lietuvos arklių veislė, rašytiniuose šaltiniuose paminėta prieš 700 metų. Jie tinka dirbti ūkyje, važiuoti, jodinėti. Dėl nedidelio ūgio ir lengvo valdymo patogūs ir vaikų jojimo sportui, ir turizmui. Viduramžiais žemaitukai garsėjo kaip viena geriausių pasaulyje kovinių žirgų veislė, paskui beveik išnyko ir dabar yra saugomi kaip neįkainojamas Lietuvos arklininkystės paveldas. Jodinėdami ar važinėdami vežimaičiu po Trakų apylinkes, ne tik bendrausite ir susiliesite su gamta, bet gal  įsijausite ir į mūsų garbingą istoriją.

Pakeliavus žirgais,  dviračiais ar pėsčiomis po tokį unikalų kraštą, gera pailsėti užeigėlėje ant  ežero kranto valgant karaimų kibinus ir žvelgiant į tolumoje baltuojančias jachtas. Tačiau mintims atsipalaiduoti vis neleido viena istorija, čia išgirsta. Į Užutrakio dvaro parką mėgdavo ateiti stirnos. Jos čia paskanaudavo sušalusiais rožių ir kitų dekoratyvinių krūmų lapais. Beveik nebijojusios žmonių, buvo tapusios vos ne  naminėmis. Kartą atvažiavo visureigiais žmogystos ir, iš arti sušaudę visus žvėrelius, susimetė į mašinas. Tie, kas šaudė,  tikrai nebadavo. O stirnos buvo jau per daug pripratusios prie žmonių...

Mūsų protėviai dabartinių Trakų apylinkėse įsikūrė prieš tūkstančius metų. Juos, kaip ir dabartinį žmogų, matyt, viliojo čia buvę gamtos turtai ir kraštovaizdžio įvairovė. XIII-XIV amžiuje čia jau buvo svarbiausias mūsų valstybės sostinės Vilniaus prieigų gynybos centras. Gamtos sukurtoje sunkiai prieinamoje vietoje buvo pastatyta ištisa gynybinė sistema su medinėmis ir mūrinėmis pilimis. Šalia tų įtvirtinimų kūrėsi Naujųjų Trakų miestas, kuriame apsigyveno įvairių tautų žmonių bendruomenės. Karaimai, pavyzdžiui, čia gyvena iki mūsų dienų. Vytautas Didysis kelis šimtus karaimų šeimų 14 amžiaus pabaigoje atsivežė nuo Juodosios jūros kaip karius, dorus ir ištikimus tarnus. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami jiems privilegijas. Yra žinoma, kad 1441 metais jiems suteiktos savivaldos teisės. Karaimai rinko savo vaitą, kuris buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Jie ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Savo pirmąjį valdovą Vytautą karaimai vadino Valat Bij – Karaliumi, triuškinančiu priešus. Sakoma, kad ir dabar dažnas karaimas namuose turi Vytauto Didžiojo portretą.

Jau nuo senovės šiame krašte susiformavo unikalus kompaktiškas gamtos ir kultūros paveldo ansamblis. Tad natūralu, jog šiose vietose ir buvo įsteigtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Išskirtinio grožio Trakų kraštovaizdį kuria daugiau kaip trisdešimt ežerų. Tarpusavyje susisiekiančių Galvės, Skaisčio, Bernardinų, Totoriškių ežerų apsuptas Naujųjų Trakų senamiestis su Salos ir Pusiasalio pilimis sudaro šio istorinio ansamblio centrą. Netoliese ir Senieji Trakai – Vytauto Didžiojo gimtinė. Kitas žymus parko akcentas - Užutrakio dvaro sodyba, dabar atgimusi po restauracijos, ir parkas. Grafas Juozapas Tiškevičius, turėjęs didžiules galimybes rinktis, įsikūrė būtent čia, matyt, dėl gražios gamtos, gana netolimo atstumo nuo Vilniaus ir dėl išskirtinio Trakų įvaizdžio, kurį nuo aštuoniolikto šimtmečio populiarino Vilniaus romantikai. Įsiminė įdomus parko darbuotojos pasakojimas, kaip atvykstantys grafai ne privažiuodavo prie savo rūmų, o su visa karieta keltu persikeldavę per ežerų protaką. Pirmiausia senieji Užutrakio šeimininkai išvysdavo baltą Marijos skulptūrą tarp parko medžių, kuri lyg laimindavo juos.

Ypač sezono metu į Takų apylinkes atvyksta gausybė svečių, turistų ne tik iš Lietuvos. Labai patogu atsivežti dviračius ir keliauti po visą parką. O kiek galimybių vandens sporto ir kelionių vandeniu mėgėjams. Trakų istorinis nacionalinis parkas – specifinis, nes dalis jo teritorijos yra mieste. Tad kai kurie lankytojai ir plūsta į jį kaip į miestą – papramogauti, pasilinksminti, audringai pašėlti. Tokiems žmonėms sąvoka „ramus poilsis“ ne tik nepriimtina, bet net neįsivaizduotina. Štai Užutrakio dvaro teritorija, atrodytų, tokia tyli, taip tinkanti šeimyniniam poilsiui. Tėvai čia be baimės gali paleisti mažamečius vaikus pabėgioti – jų nepartrenks pro šalį važiuojantis automobilis. Rodos, ramiai kvėpuok grynu oru, grožėkis nuostabia gamta, žydinčiais augalais ir ežero toliais, už kurių stūkso pilis. Tik – netrukdydamas kitiems ir nedarydamas žalos supančiai aplinkai. Bet šito reikalavimo, pasirodo, ir sunkiausia kai kam laikytis. Dažnas lankytojas neįsivaizduoja, kaip galima ilsėtis, nesiklausant visu garsu paleistų „bumčikų“; užsimanęs pasikaitinti saulėje, griūva kur nori, nusimestais drabužiais apkarstęs trapius žydinčius dekoratyvinius krūmus. Užsikuria su savimi atsivežtą metalinę kepsninę, o po ja palieka pelenų krūvą. Po to kitas atvykėlis šią vietą jau įvertina „kaip laužavietę“ ir bando čia įžiebti ugnį. Pasodintos gėlės raunamos su šaknimis: pravers pasisodinti savame sode. Atsivesti šunys paleidžiami lakstyti be pavadėlių, gąsdina vaikus ir baido ant žemės perinčius paukščius...

Kenčia rūmų parke esančios skulptūros, baliustrados, vazos. Dažnas jų fone fotografuojasi, ir būtinai užsilipęs. Čia esama romėniško stiliaus vazos, savo forma primenančios vonelę. Senieji šeimininkai grafai grožėdavosi joje plūduriuojančiomis gėlių galvelėmis ir žiedlapiais. Dabar vaza  kai kuriuos žmones traukte traukia į ją įlipti, o įlipus – atsigulti ir šitaip pozuoti. Vazoje gulinčių „žvaigždžių“ nuotraukų buvo populiariuose žurnaluose. O viena Lietuvoje garsi popdainininkė, fotografuodamasi tarp parke augančios arbatinės rožės krūmo šakų, jas išlaužė iki pat šaknų. „Liūdniausia, kad taip daro ne vaikai, o suaugusieji, - sakė Andžela Kriaučiūnienė, Trakų istorinio nacionalinio parko Kultūros paveldo, aplinkos apsaugos ir biologinės įvairovės skyriaus vadovė. – Sudraudus nepilnamečius, jie dar paklauso, tuo tarpu garbaus amžiaus atvykėliai tuoj ima piktintis: o kur parašyta, kad negalima mindžioti ką tik pasėtos žolės; na ir kas, kad čia palikau tuščią butelį – juk šiukšliadėžės tai nepastatėte? Pamačius vidury dienos pasodintas gėles bekasančią moteriškę, ši atkerta: juk jos visiems skirtos, čia – ne privati valda...“

Suprantama, kiekvieno lankytojo nesuseksi, dalis piktadarysčių „autorių“ lieka nepastebėti. Ką reiškia jiems stenduose iškabintos elgesio parke taisyklės, jei net per apsaugines tvoras sugeba persiropšti? Parko darbuotojai pasakojo, jog Užutrakio parke vykstant rekonstrukcijos darbams, teritorija buvo užtverta, o vartai uždaryti, tačiau šios priemonės nesustabdydavo norinčių žūtbūt patekti į vidų. Sudrausminus solidžius dėdes, pasipildavo  grasinimai „skųstis aukščiau“. Viena trisdešimties pradinukų būrį atvedusi mokytoja ėmė šaukti, jog pati atsakanti už vaikų saugumą, ir nieko čia tokio, kad jie stovi po ekskavatoriaus strėle...  

A. Kriaučiūnienė šiame parke dirba jau daugiau kaip penkiolika metų, tad puikiai žino, kiek pastangų reikia kai kuriems itin piktybiškai besielgiantiems lankytojams sudrausminti. Juolab, kad prireikus net policiją sunku prisikviesti į pagalbą. Laimei, sumažėjo bent jau tokių įsibrovėlių, kurie savyje susitvenkusią negatyvią energiją išlieja, viską aplinkui daužydami ir laužydami. Pirmieji informaciniai stendai anksčiau išsilaikydavo vos savaitę, o dabar jau išstovi po metus ir ilgiau. Medinių rodyklių jau kuris laikas niekas neišsineša į namus, o ir pavėsinės nebeužsiliepsnoja taip dažnai, kaip anksčiau, ir suoliukai ilgiau išlieka neišpjaustyti. Tai – jau laimėjimas, turint galvoje, kad lankytojų srautas nuolat didėja.

Pasak parko darbuotojų, dabar jau gal ir per dažnai kalbama apie valstybės saugomų teritorijų pritaikymą lankytojų poreikiams. Kai lankytojų srautai aiškiai per dideli, teritoriją saugok nesaugojęs – vis vien žalos neišvengsi. Žvejoti atvažiavę vyrai lupa iš medinių pažintinių takų lentas ir ant jų sėdasi, kad nejaustų žemės drėgmės, o šiukšles kartais sumeta tiesiai į ežerų vandenis. Jachtų trasų dugnas klote nuklotas buteliais. Jau nekalbant apie keturratininkų išmaltas vėžes. Paplitus fejerverkų madai, retą savaitgalį parko darbuotojai neišgirsta jų skleidžiamo triukšmo ir neišvysta žaižaruojančios ugnies pliūpsnių. Po tokių šventimų rytais žemė būna sėte nusėta blizgučiais, o medžių šakos aplipusios balionų draiskalais. Vizualiai efektinga leisti į dangų ir kylančias liepsneles, tamsiame jo fone žybsinčios ugnelės įspūdingai atrodo, bet štai nukritusios ant sauso medžio, paukščio lizdo ar namo, kiek žalos gali pridaryti.

Trakuose išaugusi gamtininkė sakė prisimenanti, kaip jos vaikystės laikais senojoje miesto dalyje netgi perėdavo pelėdos. Kur dabar jų ūbavimas? Sparčiai mažėja vandens paukščių įvairovė: daugelis jų sunkiai pakelia lankytojų nuolat drumsčiamą ramybę. Lieka tik drąsiausi sparnuočiai: gulbės, antys. Paukščius medžioja ir valkataujantys buvę naminiai gyvūnai, nes pastaruoju metu Užutrakio parką tiesiog užplūdo šeimininkų atvežti ir likimo valiai palikti šunys bei katės.

A. Kriaučiūnienė prisiminė vieną įdomią, pamokančią istoriją. Vienąsyk, vedžiodama po parką vaikus, pamatė lankytojų paliktą krūvelę šiukšlių. Kalba pasisuko apie tai, kaip negerai elgiasi kai kurie žmonės. „Padarykime vieną eksperimentą, - pasiūlė vaikams, - paimkime iš tos krūvelės po tiek šiukšlyčių, kiek kažkada esame patys kur nors palikę, ir nuneškime viską į šiukšlių dėžę“. Ir vaikai paėmė – kas po popierėlį, kas po du. Tik vienas berniukas pasisėmė visą glėbį. Pasiteiravus, kodėl tiek daug, atsakė, jog anksčiau net nesusimąstęs mesdavo saldainių popierėlius ir kitką, kur papuola. Ir niekas jam iki šiol nebuvo deramai paaiškinęs, kad taip daryti nedera.

Gražu, išties, Trakų apylinkėse. Kažkada Vytautas Didysis prajodavo Trakų pilies žemėmis su savo vyrais. Žinoma, kad jis jodavęs ir jau garbingo amžiaus sulaukęs. Šiandien turime  galimybę tomis pačiomis ežerų pakrantėmis ir laukais pajodinėti net tos pačios veislės žirgais. Žirgyne netoli Trakų ir dabar auginami senojo tipo bei stambintų žemaitukų veislės žirgai. Žemaitukai - labai sena Lietuvos arklių veislė, rašytiniuose šaltiniuose paminėta prieš 700 metų. Jie tinka dirbti ūkyje, važiuoti, jodinėti. Dėl nedidelio ūgio ir lengvo valdymo patogūs ir vaikų jojimo sportui, ir turizmui. Viduramžiais žemaitukai garsėjo kaip viena geriausių pasaulyje kovinių žirgų veislė, paskui beveik išnyko ir dabar yra saugomi kaip neįkainojamas Lietuvos arklininkystės paveldas. Jodinėdami ar važinėdami vežimaičiu po Trakų apylinkes, ne tik bendrausite ir susiliesite su gamta, bet gal  įsijausite ir į mūsų garbingą istoriją.

Pakeliavus žirgais,  dviračiais ar pėsčiomis po tokį unikalų kraštą, gera pailsėti užeigėlėje ant  ežero kranto valgant karaimų kibinus ir žvelgiant į tolumoje baltuojančias jachtas. Tačiau mintims atsipalaiduoti vis neleido viena istorija, čia išgirsta. Į Užutrakio dvaro parką mėgdavo ateiti stirnos. Jos čia paskanaudavo sušalusiais rožių ir kitų dekoratyvinių krūmų lapais. Beveik nebijojusios žmonių, buvo tapusios vos ne  naminėmis. Kartą atvažiavo visureigiais žmogystos ir, iš arti sušaudę visus žvėrelius, susimetė į mašinas. Tie, kas šaudė,  tikrai nebadavo. O stirnos buvo jau per daug pripratusios prie žmonių...

Linas Senkus

Eko keliautojo atmintinė

Trakų istorinio nacionalinio parko padavimai

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt