- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

A PHP Error was encountered

Severity: Warning

Message: include(): Unable to allocate memory for pool.

Filename: core/Loader.php

Line Number: 683

Artiom Košel


Po Lietuvos Alpes

Kaip gera čia, tiesiog nuostabu, kad mes ne lauke, ten kur šaltis iš karto griebtu už nosies, kojų pirštų galiukų. Jei nėra židinio tiktu ir televizorius, o jei nėra kompanijos tai ir kompiuteris. Tačiau apie ką aš čia? Yra žmonių kuriems ir žiema nesisėdi namie.

Ankstų šeštadienio ryta kas iš Kauno kas iš Vilniaus penkių slydininkų kompanija patraukė į Žemaitiją prie Medvėgalio piliakalnio esančio Varnių regioniniame parke. Šitas piliakalnis yra aukščiausias ir ko gero gražiausias Žemaitijos piliakalnis. Prie jo šalia yra kūlgrinda – kažkada žmonių ant ledo žiemą sumesti akmenys ledui atitirpus susmego po vandenių taip buvo padarytas povandeninis kelias tik tiem kas žino kur jis yra. Legenda byloja, kad kryžiuočiam netikėtai užpuolus ant Medvėgalio stovėjusia tvirtovę reikėjo pranešti ant kitų piliakalnių esančioms pilims, kad atskubėtu į pagalba. Tik dvi merginos žinojo kur yra kūlgrinda iki kito piliakalnio ir jos pasakė „Mudvi galim“, kas skamba žemaitiškai maždaug kaip „Medvėgalis“.

Išsilaipinom iš autobuso, užsidėjom slides ir... smigom į sniegą. Taip, Žemaitijoje sniego visada daug o tais metais gamta ypač pasistengė. Net dabar matosi dangus visas apsiniaukęs ir pilkas žada mums dar sniego. Mindami sau kelią per laukus, iki kelių smigdami net su slidėm, vorele nučiožėm iki Medvėgalio. Užlipom, apsižvalgėm, nučiožėm prie užšalusios kūlgrindos. Ypač pradžiugino vietinių meistrų iš lentų ir kabelio apvalkalo padarytos rogutės.

Bet štai jau žiūrim ir trumpa žiemos diena baigiasi, reikia vietos nakvynei ieškot. Suradom gražų miškelį, užkūrėm laužą ir pastatėm katiliuką į kurį vietoj vandens įdėjom sniego. Ištirps, bus ir vanduo. Sekantis žingsnis paruošti sau vieta miegui. Pasistatėm palapinę ir paklojom eglišakių guolį prie laužo. Dabar gerai, galima valgyti makaronų košę ir net į žygį paimtą, vasario 16 paminėti skirtą, pyragą kuris beveik nenukentėjo per dieną o paskui į miegmaišį įlindus ir prisispaudus prie bendražygių ant eglišakių prie laužo žiūrėti į pragiedrėjusi žvaigždėtą dangų.

 

Išaušo rytas ir skirtingai nei namuose visai norom keliesi nes naktį buvo pakankamai žvarboka. Pusryčiaujam ir į kelią. Mūsų žygis nebuvo visiškai standartinis. Jeigu žmonės paprastai stengiasi kalvas apeiti tai mes į kiekvieną sutiktą kalvą lipom o kadangi tuose vietose didelių kalvų nedaug tai jos visos būdavo piliakalniai. Ant piliakalnio šokdavom tradicinį žygeivių šokį „Bliovė asilas ant marių“ ir jo išvarginti nusileisdavom į apačia. Taip ir prabėgo diena o kai jau pažiūrėjom jog naktis ateina tespėjom surasti nakvynei mažą miškelį lauko viduryje. Čia eglių nebuvo bet mes paklojom vietoj jų nendrių ir visai šiltai išsimiegojom.

Sekanti dieną atnešė siurprizų. Ant Mergeliškių piliakalnio sutikom Zinzibaro ekspediciją – tai žmonių grupelė pati sau padariusi valstybę kuri vadinasi Zinzibaras. Ta valstybė už prezidentą turėjo gutalinų juodai išpaišyta vyriškį. Jie važinėja autobusu ir patys sau padaro kultūrinę programa šiandien tai buvo slydės ir piliakalnio lankymas. Deja, kol kartu su jais lakstėm su slidėm nuo piliakalnio viena iš Zinzibariečių išsisuko sau koją o mūsų žygio vadas sulaužė slydę. Koją taisė gydytojai o slydę pataisyti teko mums patiems. Priėję kelią teko atsisveikinti su vienu iš žygio dalyviu kuris ištranzavo į Vilnių. Tą diena nakvynei sustojom pavargę ir greitai sugulėm miegot.

 

Štai ir rytas o su juo ir vasario 16. Užsikabinę ant kuprinių vėliavas pajudėjom link žygio tikslo – Šatrijos kalno. Iki jo buvo visai netoli. Užlipom ,atsidusom, apsižvalgėm. Aplinkui tvyro rūkas o apačioj vietiniai jau švenčia, šašlikus kepa. Dėmesį pritraukė keistą konstrukcija kuria vaikai tempė į kalną. Pasirodė tai maišas su šienu kur į vidų laisvai keturiese tilpom ir nusileidom nuo kalno. Paskui atėjom iki Luokės miestelio kur aplankėm vieno iš žygio dalyvių močiutę. Viskas žygis pasibaigė ir tik prisiminimai ir malonus nuovargis primins apie jį. Tegyvuoja Žemaitija ir žiemos žygiai!

Po Lietuvos Alpes

 

Nieko nėra geriau nei speigų ir vėjuotą vasario vakarą sėdėti prie kaitriai liepsnojančio žydinio su puodelių karštos arbatos ir gera kompanija. Kaip gera čia, tiesiog nuostabu, kad mes ne lauke, ten kur šaltis iš karto griebtu už nosies, kojų pirštų galiukų. Jei nėra židinio tiktu ir televizorius, o jei nėra kompanijos tai ir kompiuteris. Tačiau apie ką aš čia? Yra žmonių kuriems ir žiema nesisėdi namie.

Ankstų šeštadienio ryta kas iš Kauno kas iš Vilniaus penkių slydininkų kompanija patraukė į Žemaitiją prie Medvėgalio piliakalnio esančio Varnių regioniniame parke. Šitas piliakalnis yra aukščiausias ir ko gero gražiausias Žemaitijos piliakalnis. Prie jo šalia yra kūlgrinda – kažkada žmonių ant ledo žiemą sumesti akmenys ledui atitirpus susmego po vandenių taip buvo padarytas povandeninis kelias tik tiem kas žino kur jis yra. Legenda byloja, kad kryžiuočiam netikėtai užpuolus ant Medvėgalio stovėjusia tvirtovę reikėjo pranešti ant kitų piliakalnių esančioms pilims, kad atskubėtu į pagalba. Tik dvi merginos žinojo kur yra kūlgrinda iki kito piliakalnio ir jos pasakė „Mudvi galim“, kas skamba žemaitiškai maždaug kaip „Medvėgalis“.

 

Išsilaipinom iš autobuso, užsidėjom slides ir... smigom į sniegą. Taip, Žemaitijoje sniego visada daug o tais metais gamta ypač pasistengė. Net dabar matosi dangus visas apsiniaukęs ir pilkas žada mums dar sniego. Mindami sau kelią per laukus, iki kelių smigdami net su slidėm, vorele nučiožėm iki Medvėgalio. Užlipom, apsižvalgėm, nučiožėm prie užšalusios kūlgrindos. Ypač pradžiugino vietinių meistrų iš lentų ir kabelio apvalkalo padarytos rogutės.

Bet štai jau žiūrim ir trumpa žiemos diena baigiasi, reikia vietos nakvynei ieškot. Suradom gražų miškelį, užkūrėm laužą ir pastatėm katiliuką į kurį vietoj vandens įdėjom sniego. Ištirps, bus ir vanduo. Sekantis žingsnis paruošti sau vieta miegui. Pasistatėm palapinę ir paklojom eglišakių guolį prie laužo. Dabar gerai, galima valgyti makaronų košę ir net į žygį paimtą, vasario 16 paminėti skirtą, pyragą kuris beveik nenukentėjo per dieną o paskui į miegmaišį įlindus ir prisispaudus prie bendražygių ant eglišakių prie laužo žiūrėti į pragiedrėjusi žvaigždėtą dangų.

Išaušo rytas ir skirtingai nei namuose visai norom keliesi nes naktį buvo pakankamai žvarboka. Pusryčiaujam ir į kelią. Mūsų žygis nebuvo visiškai standartinis. Jeigu žmonės paprastai stengiasi kalvas apeiti tai mes į kiekvieną sutiktą kalvą lipom o kadangi tuose vietose didelių kalvų nedaug tai jos visos būdavo piliakalniai. Ant piliakalnio šokdavom tradicinį žygeivių šokį „Bliovė asilas ant marių“ ir jo išvarginti nusileisdavom į apačia. Taip ir prabėgo diena o kai jau pažiūrėjom jog naktis ateina tespėjom surasti nakvynei mažą miškelį lauko viduryje. Čia eglių nebuvo bet mes paklojom vietoj jų nendrių ir visai šiltai išsimiegojom.

Sekanti dieną atnešė siurprizų. Ant Mergeliškių piliakalnio sutikom Zinzibaro ekspediciją – tai žmonių grupelė pati sau padariusi valstybę kuri vadinasi Zinzibaras. Ta valstybė už prezidentą turėjo gutalinų juodai išpaišyta vyriškį. Jie važinėja autobusu ir patys sau padaro kultūrinę programa šiandien tai buvo slydės ir piliakalnio lankymas. Deja, kol kartu su jais lakstėm su slidėm nuo piliakalnio viena iš Zinzibariečių išsisuko sau koją o mūsų žygio vadas sulaužė slydę. Koją taisė gydytojai o slydę pataisyti teko mums patiems. Priėję kelią teko atsisveikinti su vienu iš žygio dalyviu kuris ištranzavo į Vilnių. Tą diena nakvynei sustojom pavargę ir greitai sugulėm miegot.

Štai ir rytas o su juo ir vasario 16. Užsikabinę ant kuprinių vėliavas pajudėjom link žygio tikslo – Šatrijos kalno. Iki jo buvo visai netoli. Užlipom ,atsidusom, apsižvalgėm. Aplinkui tvyro rūkas o apačioj vietiniai jau švenčia, šašlikus kepa. Dėmesį pritraukė keistą konstrukcija kuria vaikai tempė į kalną. Pasirodė tai maišas su šienu kur į vidų laisvai keturiese tilpom ir nusileidom nuo kalno. Paskui atėjom iki Luokės miestelio kur aplankėm vieno iš žygio dalyvių močiutę. Viskas žygis pasibaigė ir tik prisiminimai ir malonus nuovargis primins apie jį. Tegyvuoja Žemaitija ir žiemos žygiai!



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt