- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Veisiejų regioninis parkas


Veisiejai skamba paslaptingai ir sudominančiai. Kaip nepravažiuoti pro šalį, o užsukti ir atrasti. Atrasti, kas sielai smagu, akims gražu ir kūnui miela.

Veisiejų regioniniame parke poilsiui skirtas Šlavanto ir Šlavantėlio tarpuežeris su Šlavantėlio ežeru, šiaurės vakarinė ir pietinė Verniejaus pakrantė, šiaurinė Ančios dalis ir Snaigyno ežero pakrantės.  Čia, kur gali įšokti į ežero bangas, pabraidžioti ežerais, turinčiais nuolaidų smėlėtą dugną, atvykusius kviečia kaimo turizmo sodybos, turistinės stovyklavietės, poilsio namai, viešbutis. Miškingame ir ežeringame pietvakarių Lietuvos pakraštyje esantis regioninis parkas – daugelio aplinkinių ir tolimesnių miestų gyventojų poilsio vieta.

Sausumos kelionių mėgėjams rekomenduoju pasivaikščioti pažintiniais takais Veisiejų istoriniame centre, Vainežerio kultūriniame–gamtiniame komplekse. Dviračiais keliauti kviečia maršrutinės trasos. O labiausiai smagu įšokti į baidarę ar kanoją ir plaukti ilgais, vingiuotais kaip upės ežerais. Kas sielai miela, težino kiekvieno žmogaus siela, o akims atgaiva čia labai didelė. Jau bevaikščiojant po Veisiejus apstulbstu nuo neįtikėtino dydžio baltai šviečiančios bažnyčios. Aukščiausioje miestelio vietoje XIX a. pradžioje užbaigta statyti Veisiejų šv. Jurgio bažnyčia, dar vadinama Dzūkijos katedra. Pereinamųjų iš baroko į klasicizmą formų architektūros paminklas buvo statytas ilgai ir su pertraukomis. Šioje bažnyčioje ir visuose Veisiejuose švenčiami Atsimainymo atlaidai – tradicinės kultūros įvykis, per keletą amžių išsaugojęs ir šių dienų kartai perdavęs žvakių nešimo, aukojimo prie Atsimainymo altoriaus, įžadų, prašant dvasinės ir fizinės sveikatos, apeigas. Nuostabu, kuomet eina močiutės ir anūkai drauge, nešdami šviesą savo rankose.

Veisiejų miestelis įsikūręs Ančios ežero pusiasalyje. Siauros gatvelės su mažyčiais namukais vingiuoja palei vandenį, ir iš kur bepažvelgsi - vis matyti aukštyn baltais mūrais kylanti šventykla.

Ežero, skalaujančio Veisiejų pamatus, pavadinimus apipynusios legendos byloja:

,,…Vieną vėjuotą dieną valstietis tose vietose sėjęs nevėtytus rugius (su pelais). Važiuoja pro šalį lenkų ponas ir klausia:

- Ką čia darai?

Valstietis jam lenkiškai atsakęs, kad jis tuo pačiu metu vėto ir sėja („vieję i sieję”). Iš čia ir atsiradęs šios vietos vardas - Veisiejai.

„Ežeras, supantis Veisiejus, pasivadino Ančios vardu tais senais laikais, kai vieną pavasarį labai ištvino, išsiliejo taip, kad žmonėms grėsė rimtas pavojus. Nuo kylančio vandens jie gelbėjosi bėgdami ant gyvenvietės aukščiausios kalvos, vieni kitus šaukdami: „lipk an čia, an čia, an čia”. Ežeras nuo to pavasario Ančia vadinamas”.

Rašytiniuose šaltiniuose Veisės žemės minimos nuo Mindaugo laikų (1257 m.), tačiau akivaizdu, kad Veisiejai ir jų apylinkės buvo apgyvendintos žymiai anksčiau. Veisiejai – tai vienas iš nedaugelio Lietuvos miestelių, įsikūrusių ežero pusiasalyje. Jo istorinis centras, galutinai susiformavęs iki XIX a. pabaigos, yra urbanistinis draustinis, kuriame saugomas gatvių tinklas, XVIII a. antros pusės – XIX a. pradžios aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka. Antras pagal svarbą Veisiejuose ir visoje Veisiejų regioninio parko teritorijoje paveldėtas architektūrinis statinys – tai dvaro sodybos fragmentas, išlikęs dešinysis fligelis, pastatytas 1743 – 1745 metais tuometinio Veisiejų savininko, Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Masalskio pastangomis.

Mykolas Masalskis tarp dvaro rūmų ir ežero užveisė parką, želdiniai buvo sodinami pagal ryškią geometrinę kompoziciją. Vėliau, XIX amžiuje, Veisiejus valdant Oginskiams, parkas pertvarkytas į peizažinį. Dabar, einant nuo fligelio dešiniuoju parko takeliu, prieinamas prūdas, kuriame anais laikais buvo auginama žuvis dvaro virtuvei. Prūdas kanalu susiėjo su Ančios ežeru. Šiandien vandens judėjimo beveik nėra, nors neseniai talkininkai išvalė kanalą ir prakirto krūmynus tarp didelių parko medžių. Tiltelis per kanalą vadinamas Meilės tilteliu. Iš ankstesnių laikų parėjęs tikėjimas, kad nevalia tiltelio pereiti nesugalvojus noro apie meilę. Ir tas noras būtinai išsipildysiąs.  Jei keliauji kitaip, tai būtinai rasi savo kelyje tiltelį, kurį perėjęs prisipildai meilės… 

Veisiejuose gyveno Liudvikas Lazaris Zamenhofas. Šis žmogus pasižymėjo tikrai kitokiu mąstymu, kad sugebėjo sukurti net unikalią kalbą. Čia jis1885 metais užbaigė rašyti esperanto kalbos vadovėlį. Pasaulinės kalbos tėvas gimė Balstogėje. Į klausimą kokios tautybės L. L. Zamenhofas – lenkas ar Rusijos žydas – atsako ant paminklo iškalti paties daktaro pasakyti žodžiai 1907 metais Kembridže vykusiame III esperantininkų kongrese: „Tu stovi dabar man akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaiminga Tėvyne, kurios niekada negalėsiu pamiršti, nors palikau Tave dar vaikystėje. Tu, kurią aš nuolat sapnuoju, kurios mano širdyje negalės pakeisti joks kitas žemės kampelis”. 1998-aisiais metais 34-ųjų Baltijos esperantininkų dienų, vykusių Veisiejuose, proga parke buvo pastatytas Liudviko Lazario Zamenhofo paminklinis biustas (aut. J. Narušis).

Vandens kelionių mėgėjams tikras malonumas keliauti baidarėmis ir valtimis protakomis susijungiančiais Veisiejų ežerais. Galima pačiame Veisiejų parke nuleisti baidarę į vandenį, įšokti į valtį  ir pasileisti ieškot kito pasaulio. Pradžiai apiplaukite Veisiejus. Vaizdas iš vandens vis tik visai kitoks nei vaizdas tvirtai stovint ant žemės. Visai netoliese, tiesiog kitame artimame ežero krante,  ant apsupto pelkutėmis iškyšulio stūkso Vainežerio senovinis gynybinis įtvirtinimas. Nesitikėkite čia rasti mūrų ar tvirtovės liekanų, tiesiog didelis pylimas mena kadaise stovėjusius įtvirtinimus ir dabar sunkiai pasiekiamus, jeigu eitumėte sausumos keliais.

Parko direktorė Lina Žukauskienė papasakojo, jog numatyta pravalyti protaką į Vainežerį ir pastatyti aukštą tiltelį, kad baidarės galėtų priplaukti iki pat Vainežerio buvusio dvaro sodybos. Nors čia likusios tik dvaro sodybų vietos, pati dvarvietė užburia nuostabiu parku, paežerių takeliais ir šimtamečių liepų alėja-ratu. Nuo dvaro takai vedė į sodus, parką, kuris dar ir šiandien didingai žiūri Vainežerio ežeriuko dugnan ir ošia ramiai, paslaptingai. Parkas yra Vainežerio ežero rytinėje pakrantėje. Užlipus aukštesniąja terasa, pasitinka parko alėjos su iškilmingai išsirikiavusiais medžiais. Čia buvusi pirmoji dvaro sodyba, iš kurios dabar išlikęs tik aiškus namo vietos pylimas, apjuostas grioviais.  

Iki 1724 m. buvęs Veisiejų dvaras buvo pavadintas Justinavu. Po Pirmojo pasaulinio karo Justinavą pradėta vadinti Vainežeriu. Peizažinio stiliaus Vainežerio parkas įkurtas XVIII a. Didžiąją teritorijos dalį užima įvairių rūšių medžiai ir krūmai, senasis sodas. Išlikę aikštės, kuriose vietiniai gyventojai gano gyvulius. Ežero pakrantės gana švarios, medžiai auga pavieniui. Rudenio šviesa krenta ant nugeltusios žemės. Kiekvienas vėjo gūsis atneša naujus pulkus geltonų laiškų, krentančių iš dangaus. Galima tiesiog laukti savo laiško atskrendant. Laiškas gali atskrist ir nuo liepos, sodintos prieš 200 metų. Parkas labai ūksmingas ir jaukus vienu metu. Jau 50 metų jis paliktas gamtos globai. Didžiausią įspūdį palieka milžiniškų liepų ratas-alėja. Neteko Lietuvoje tokios matyti: gali eiti ratu, eiti ir eiti.

Toliau galima irkluoti į kitą, ilgąją Ančios ežero atšaką. Ančios ežeras – didžiausias regioninio parko teritorijoje esantis. Jį supa plati lyguma su dviejų-keturių metrų aukščio pyliminėmis kopomis. Aplink ežerą prasideda miškingos vietos, o ant vieno iškyšulio rasime Mečiūnų piliakalnį. Ežero užutekiuose ir pusiasaliuose veisiasi sketsakaliai, juodosios meletos, juodakakliai narai, putpelės, dažnai peri pilkasis garnys. Iš vandens paukščių galima pamatyti gulbę nebylę, klykuolę, didžiąją antį, ausuotąjį kragą ir kitus paukščius.

Plaukiam į pietus nutįsusia, ilga, pavingiuojančia ežero atšaka. Pačiame ežero gale, priplaukus Jezdo kaimelį, per Ragažiaus ežeriuką, patenkame į Dumblinį, iš jo į Dumblelį, kuris jau yra Ilgininkų hidrografiniame draustinyje. Šis draustinis yra susisiekiančių ežeringų dubaklonių sistemos sankirtoje. Beplaukiojant reikia nepatingėti išlipti į krantą ir pasižvalgyti nuo aplink stūksančių kalvelių. Per Ilgio ežerą patekus į Vepryną, už jo atrasim Trikojį ežerą. Čia vakaro tyloje girdėti ančių garksėjimas, čia pavasariais peri didieji ančiasnapiai ir švygždos. Šiauriniame, aukštyn kylančiame šlaite galima rasti nakvynę kaimo turizmo sodyboje.

Pasak parko direktorės L. Žukauskienės, autentiškų sodybų, užsiimančių kaimo turizmu, nėra. Visos -  naujai iškilę. Vienos geriau pritaikytos prie gamtos, įsirašančios į kraštovaizdį, kitos vizualiai iškrentančios. Statybų parko teritorijoje derinimas - ilgas ir daug jėgų atimantis darbas, reikalaujantis iš užsakovų sąmoningumo.

Šiauriau  Trikojo ežero prasideda Snaigynas, ežeras labiau žinomas iš Sigito Gedos poezijos. Dešiniojoje pakrantėje daug privačių stovyklaviečių, o kairiajame krante  išdygusios jau naujojo turizmo sodybos. Už miško, dešiniajame krante, ant kalnelio rasite Paterių kapinaičių, kurias mena vienišas kryžius, vietą. Toliau Paterių kaimelis, nuo kalvos į visas puses atsiveria toliai. Čia tebestovi namas, kur praėjo S. Gedos vaikystė.  Gal iš čia kilo jo kitoks pasaulio matymas, gamtos pajautimas, gyvybės pulso užčiuopimas. Paskaitykite jo poeziją, gal kitaip pamatysite Snaigyno ežerą, ir ne tik jį…

Šiaurinėje parko dalyje, Šlavantų kraštovaizdžio draustinyje stūkso Šlavantų piliakalnis su senovės gyvenviete. Link jo per mišką takelis veda per Liubelio gamtos rezervatą. Galima sakyti, tai tikrai unikalus takelis, nes į patį rezervatą eiti draudžiama, bet takelis jau įtrauktas į numatomą pažymėti dviračių trasą. Rezervato pažeidėjai - dažniausiai žvejai, kuriems knieti pažvejoti mažyčiame Liubelio ežerėlyje. Ir nors žmonės žino, kad žvejoja unikaliame, saugomame pelkių supamame ežerokšnyje, bet susivokimo vis dar trūksta.

Šlavanto kraštovaizdžio draustinis užima šiaurinę regioninio parko dalį. Šlavantas – tipiškas rininis ežeras, užimantis siaurą, pailgą, gilų, daubotą dubaklonį su stačiais šlaitais, vingiuotas kaip upė. Saugotinas Šlavanto piliakalnio šlaitų skroblynas. Ežero pakrantėje sutinkami įvairūs ir sunkiai pastebimi graužikų būrio atstovai: dirvinės pelės, paprastieji bei pieviniai pelėnai. Miškinguose plotuose gyvena šernai, briedžiai, stirnos, taurieji elniai.

L. Žukauskienė papasakojo, kaip materialinę kultūrą  ir tradicines vertybes kuria, saugo ir perduoda savo vaikams krašto žmonės, gyvenantys čia jau pusę tūkstantmečio po jotvingių išnaikinimo. Staklėmis audžianti moteris, švelniai ,,plukdanti kiton ažarėlio pusėn” dzūkišką giesmę, su meile kepanti duoną ar renkanti žoleles ,,nuo visokių ligų”, vyras, ,,senoviškai” pavalkus arkliams siuvantis, pinantis kašikus, liejantis vaškines žvakes, ,,vailokus’’ veliantis ar skripkute griežiantis, ,,lūpeške” čirpinantis ,,valsukų ar polkutį” - tai brangiausias mūsų turtas, tradicinės kultūros sargai, tarp savęs dar vis besirokuojantys daininga dzūkiška šnekta. Jų gebėjimai, gyvenimo būdas, išmintis taikosi į tradicinės kultūros registrą.

Tereikia tik nepatingėti, susidomėti ir atkeliauti čia. Leisti sau pamatyti nauju, atviru žvilgsniu pietų Lietuvos gamtą, pabūti joje kitaip, pajusti  ją visu savimi.

Marius Abramavičius

Keliautojo atmintinė - lankymosi Veisiejų regioniniame parke taisyklės
 

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt