- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Verkių regioninis parkas


Gamtos prieglobstis Sostinės pašonėje

Verkių regioninį parką galima vadinti išskirtiniu. Ne vien todėl, kad jis – vienas mažiausių Lietuvoje, užimantis vos 2670 hektarų plotą, o, pirmiausia, dėl jo teritorinės padėties. Mat yra Vilniaus miesto ribose ir visiems nesunkiai pasiekiamas. Svečiai, atvykę iš daugelio Europos Sąjungos miestų, stebisi, kad ES dar esama sostinių, kurios gali pasigirti turinčios tokią gamtos apsuptį su tokiu turtingu istoriniu – kultūriniu paveldu. Išties, tiek natūralios gamtos šiandien jau retai kur beišvysi: net 77 proc. Verkių regioninio parko teritorijos užima miškai, smaragdine žaluma spindi čia raibuliuojančių Žaliųjų ežerų akys, parko kalneliai ir jų pašlaitės. Neries ir ežerų pakrantės yra tapusios gimtaisiais namais daugeliui retų, jau kitur nesutinkamų augalų ir gyvūnų rūšių. Keturios parko vietovės (Neries upės šlaitas ties Verkiais, Ežerėlių kompleksas, Riešės upelio slėnis ir Žaliųjų ežerų apylinkės) yra įrašytos į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklo sąrašą. Verkių apylinkėse esama Ežerėlių geomorfologinio draustinio su gausybe ežeriukų ir pelkių, netoliese vingiuoja Neries upė su savo įspūdingais šlaitais, vingiais ir žaviais intakais. Daugiausia gamtinių objektų susitelkę šiaurinėje parko dalyje, na, o pietinė traukia istorinio – kultūrinio paveldo tyrinėtojus.

 Legendomis apipinti Verkiai nuo seno visiems žinomi kaip žynio Lizdeikos gimimo vieta. Kažkada čia būta senosios šventyklos, kurios vietą dabar ženklina aukuras. Tiesa, šiandien Verkių vietovė pirmiausia mums visiems asocijuojasi su čia buvusiu garsiu dvaru, kuriame daugybę metų rezidavo Vilniaus vyskupai. Tačiau ir be šio klasicizmo stiliaus dvaro ansamblio su parku ir tvenkiniais, čia yra tokių istorinio – kultūrinio paveldo objektų, kurie visiems laikams tvirtai įaugo į mūsų tėvynės istoriją. Tai – seniausias Lietuvoje veikiantis Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas, garsiosios Vilniaus Kalvarijos. Ką ir bekalbėti, pažintiniu požiūriu ši vietovė nepaprastai įdomi. Neveltui žmonės nori ir su ja susipažinti, ir joje pailsėti. Juolab, kad tam šio parko direkcija yra sudariusi kuo puikiausias sąlygas: keliauti galima ir pėsčiomis, ir dviračiais, ir automobiliais. Čia nutiesti pėsčiųjų  ir dviračių takai, išstatyti informaciniai stendai, įrengtos poilsiavietės ir trumpo atokvėpio aikštelės. Keliauti po parką galima ir individualiai, ir gidų lydimiems.

Jau seniai svajojome išmėginti parko direkcijos tinklalapyje siūlomą Santariškių – Verkių – Žaliųjų ežerų dviračių tako maršrutą. Žygį pradėjome gražų sekmadienį. nuo miesto centro. Reikia pastebėti, kad dviračių takas Jeruzalės link buvo visai neprastas, nors tarpais ir nutrūkdavo. Aišku, automobilių reikėjo pasisaugoti. Privažiavę daubą, vedančią Verkių dvaro link, įsibėgėjome  ir nesunkiai užvažiavome į kitą jos galą. Tiesa, dviračių takas čia gerokai siauras, tad reikia saugotis, kad nesusidurtum su priešais važiuojančiais dviratininkais. Netrukus išvydome  baltą pastatą – tai jau buvo vienas iš Verkių dvaro statinių. Kadangi šis dvaras – vienas iš svarbiausių mūsų žygio objektų, ryžtingai pasukome  jo link. Čia jau būriavosi kiti žygio dalyviai – savanoriai, kurie nusprendė kelionėn leistis išsinuomotais rožiniais dviračiais. Šie dviračiai – Vilniaus miesto savivaldybės parama tiems, kurie nori susipažinti su vaizdingomis Vilniaus apylinkėmis, tačiau neturi asmeninės šio paprasto ir ekologiško transporto priemonės.

„Pažintinius žygius dviračiais organizuojame jau septynerius metus, - vėliau sužinojome iš  Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės Vidos Petiukonienės. – Mintis rengti juos kilo po garsiai nuskambėjusios „oranžinių dviračių“ istorijos: sostinės valdžią įtikinom, jog pas mus nedings nei viena ši patogi ir ekologiška transporto priemonė, ir kad ji puikiai tarnaus norintiems susipažinti su parko įžymybėmis žmonėms. Taip ir atkeliavo pirmieji 40 dviračių, tik jau ne oranžinių, o rožinių. Dviračių žygiams organizuoti nusisamdėme gidą. Juo tapo fizikas Algis Ragauskas, puikus Verkių regioninio parko žinovas ir gamtos mylėtojas, vadovavęs šioms išvykoms net šešerius metus. Dabar jį pakeitė kitas entuziastas Gražvydas Jakubauskas, žmonių taip pat labai mylimas išvykų dviračiais vadovas“.

Kadangi gauti pirmieji dviračiai per intensyvų eksploatavimo laiką apseno, ne vienam jau ir rimtesnio remonto reikėjo, parko direkcija nusprendė įsigyti papildomą jų kiekį. Iš Šiaulių dviračių gamyklos neseniai atkeliavo dar 30 rožinių gražuolių, tik jau moderniškesnių, su pavaromis, kurių pirmieji neturėjo. Taigi šios rūšies transporto pakanka visiems norintiems.

Beje, didelė dviračių sporto entuziastė yra ir pati parko vadovė. Vida Petiukonienė dviračiu yra išvažinėjusi visus Lietuvos kampelius, o jau Verkių parko dviračių trasoje jai puikiai žinomas kiekvienas vingis ir apie kiekvieną kampelį ji gali papasakoti įdomiausių dalykų.  

Prieš pradedant rimtai minti pedalus, žygio vadovas pasiūlo apžiūrėti artimiausią objektą – Verkių dvarą. Jis nuo seno garsėjo XVIII a. iškilusiais rūmais, kuriuos projektavo ir statė itin garsūs architektai – Laurynas Stuoka-Gucevičius ir Martynas Knakfusas. Be rūmų, Verkių dvaro sodyboje būta ir ūkinės paskirties statinių, kurių dalis, nors ir gerokai pasikeitusi, stovi iki šių dienų: paštas, kumetynas, tarnautojų namas, karvidė, užvažiuojamieji namai, paviljonas arba Mažieji rūmai.

Rūmai nesyk buvo sugriauti ir perstatinėjami, šiuo metu Centrinių rūmų funkcijas atlieka pats puošniausias – rytinis ansamblio pastatas. Šalia jo pasistatę dviračius, užsukame. G.  Jakubausko vedami, grožimės ištaigingomis rūmų salėmis – Žaliąja, Renesansine, Barokine, Raudonąja, Ampyrine, Juodąja, Baltąja – gėrimės ąžuoliniais drožiniais, paveikslais, freskomis... Rūmų interjeras aiškiai byloja, kad čia gyveno išsilavinę, puikų meninį skonį turėję žmonės. Rūmuose dabar įsikūręs Botanikos institutas ir MA Mokslininkų rūmai.

Apžiūrime kitus dvarui priklausančius statinius, pasigėrime įspūdingu parku, nuo įrengtos regyklos atsiveriančiu puikiu Neries upės, Trinapolio bažnyčios, miškų vaizdu, paklaidžiojame sutvarkytais parko takais. Gidas nuveda pasižiūrėti senųjų Baltų tikėjimo simbolio – aukuro, atsiradusio Lizdeikos šventyklos vietoje. Viskas čia labai įdomu, mielai praleistume visą dieną, deja, turime paskubėti – laukia kiti dviračių maršruto objektai.  

Dviračių takas nuo Verkių rūmų sukasi kairėn. Vykstame į Ežerėlių geomorfologinį draustinį, siekiantį apie šešis procentus visos Verkių regioninio parko teritorijos. Čia barstyte pribarstyta mažų ežeriukų, besiskiriančių savo dydžiu, gyliu ir kitais parametrais.

 Pasak gido, šie uždari, tarpusavyje nesusisiekiantys vandens telkinukai – ledynmečio laikotarpio palikimas. Ežerėliai – labai nevienodi: vieni – vandeningi, kiti – pamažu virstantys pelkėmis, treti – jau senokai užakę. Už Sausojo ežerėlio dviračių takas nutolsta nuo Žaliųjų ežerų gatvės ir pasuka į natūralų pušyną, kiek pakilę aukštyn privažiuojame poilsio aikštelę, šalia kurios išvystame nepaprasto grožio daubą: iš ežeriuko besiformuojančią pelkę. Duburyje – ežero liekanos, vėliau seka aukštapelkės plotas, o pakraščiais driekiasi žemapelkė. Šis unikalus, pelkėmis ir ežerėliais nusėtas, kalvomis ir daubomis pasidabinęs kraštovaizdis – retas, jokiose Rytų Europos upių slėniuose nesutinkamas, taigi itin saugotinas. Na, o čia esančios pelkės – tikras rojus retiesiems augalams klestėti.

 Pakilę ant kalvos, išvydome Also ežerą. Jis – didžiausias iš Ežerėlių geomorfologinio draustinio ežerų  grupės, užimantis 3,5 ha plotą, su pelkingomis pakrantėmis. (Kitas  didesnis draustinio ežeras yra vadinamas Sausuoju ir yra šalia Žaliųjų ežerų gatvės.)  Grožėdamiesi šiais ežeriukais, prisiminėme, ką apie juos pasakojo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos vadovė V. Petiukonienė. O ji dalijosi planais, kaip šią vietovę paversti prieinama neįgaliems žmonėms. „Dabartinis dviračių takas yra geros būklės, juo gali važiuoti ir neįgalus žmogus su vežimėliu, tik jis turi turėti kur nuvykti. Taigi planuojame vieną iš Ežerėlių geomorfologinio draustinio ežerėlių, pro kurį vingiuoja dviračių takas, paversti patogiu privažiuoti neįgaliesiems. Su Vilniaus miškų urėdija nutiesime specialų taką, vedantį nuo dviračių tako prie pat ežero kranto. Juo vežimėliu atriedėjęs žmogus galėtų žvejoti arba paprasčiausiai grožėtis gamta“.    

Pamiškėje dviračių takas baigiasi. Atsargiai stačiais Riešės upelio šlaitais nusileidžiame į Gulbinų gatvę, kuri veda link Balsio ežero, priklausančio jau Žaliųjų ežerų grupei. Ne taip dažnai kur sutiksi ežerų virtinę, įvardintą bendru pavadinimu. Šeši neįprastos smaragdo spalvos ežerai, skirtingo dydžio ir gylio, tyvuliuoja Vilniaus šiaurinėje pašonėje. Žalias jų vanduo yra nuo didelio karbonatų kiekio požeminiuose šaltiniuose, maitinančiuose šiuos ežerus. Balsio ežeras – populiariausias tarp vilniečių. Jis ir pats didžiausias bei giliausias.  Giliausia jo vieta, siekianti apie 39 metrus, yra visai netoli poilsiautojams įrengto paplūdimio. Šalia, pietvakarinėje ežero įlankoje, auga ypač retas šiurpinis žvakidumblis, kurio niekur kitur Lietuvoje jau nepamatysime.  

Palikę dviračius pailsėti, išsimaudome ir atsipučiame, stebėdami, kaip čia poilsiauja gausiai susirinkę žmonės. Vieni irstosi valtimis, kiti žaidžia krepšinį ir tinklinį, treti miklina kojas bėgiodami. Ežeras pasižymi staigiai žemyn smingančiais povandeniniais šlaitais, o jo viršvandeniniai šlaitai, apaugę medžiais, yra iškilę net 40 metrų. Ant rytinio šlaito yra įrengta regykla, nuo kurios matosi puikus ežero vingis.

Aplink Balsio ežerą dviračiais važiuojame natūraliu miško keliuku, kuris tai pakyla aukštyn, tai leidžiasi žemyn ir lyg žaltys vingiuoja tarp Balsio bei Gulbino ežerų.   Riedėdami juo, tai priartėjame prie pat pakrantės, tai vėl nutolstame. Kelias aplink ežerą apaugęs žaluma, galime grožėtis brandžiu liepynu, skarotomis eglėmis, kurios sukuria taigos vaizdą ir kaitrią dieną dovanoja malonų pavėsį. Balsio ežerą apvažiavę ir sustoję pailsėti regykloje, grožimės ežero žaluma. Smagu!

Iš gido išgirstame, kad Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis – unikalus, ir kad Verkių regioninis parkas daro viską šiam jo unikalumui išsaugoti. Itin propaguojama, kad per šią teritoriją būtų važinėjama tik dviračiais arba vaikščiojama pėsčiomis. Čia nesama oficialiai įregistruotų kelių, yra tik miško takeliai, į kuriuos, deja, labai linkę brautis mašinomis ratuoti parko lankytojai. Parko darbuotojai mėgina statyti visokiausias užtvaras nepageidautiniems įsibrovėliams, tačiau šie ne visada jų paiso. O tik įsileisk čionai automobilistus – kaipmat neliks nenuniokotos gamtos, kuri tiesiog pakeri savo unikalumu. Vykdami rytiniu Balsio ežero krantu dviratininkai ir pėstieji patenka į Tarpuežerio teritoriją su tokiu gamtinių resursų bagažu, kuris daugelyje urbanizuotos Europos šalių jau niekur nesutinkamas. Jei čia žmogus atsidurtų užrištomis akimis, nežinodamas, kur yra vežamas, jam būtų sunku patikėti, kad ši teritorija yra pačios sostinės pašonėje. Atsivėręs vaizdas primintų arba Sibiro taigą, arba vaizdus iš ikiistorinių reliktinių miškų: apsamanojusios eglės, kerpėmis apaugę kitų medžių kamienai, vešlūs paparčiai, svaiginanti žaluma. Štai čia auga plačialapė klumpaitė, saugoma visoje Europoje. Parko darbuotojai deda daug pastangų šiam augalui išsaugoti. Sutvarkius miškų šlaitus, gėlės augimvietės dar labiau išsiplėtė, ir ši informacija pakliuvo į spaudą. O tada... į direkciją pasipylė skambučiai su reikalavimais pasakyti, kokioje konkrečioje vietoje plačialapė klumpaitė auga. Pasak parko direktorės, daugiausia atakavo ne norintys ja pasigrožėti žmonės, ne vienas atvirai sakė: išsikasiu ir pasisodinsiu savo sode... Dirvožemis netiks? Atsivešiu ir jo...

Vakariniu Balsio ežero krantu grįžtame į šio ežero galą, o vėliau pradedame minti  pedalus palei nuostabų Riešės upelį. Kertame Žaliųjų ežerų gatvę ir važiuojame Turniškės kraštovaizdžio link. Norime išvysti retoką reiškinį: Riešė, prieš įtekėdama į Nerį, išsišakoja į du atskirus upelius. Išties, likus 2,9 km iki Riešės žiočių, nuo jos atsiskiria Turniškės upelis. Jo aukštupyje, giliame slėnyje, yra įrengtas 3,4 hektarų ploto Naujųjų Verkių tvenkinys, kurio vanduo naudotas seniausio veikiančio Lietuvoje popieriaus fabriko poreikiams. 1690 metais vyskupas Konstantinas Bžostovskis įkūrė pirmąją popieriaus dirbtuvę, kuri vėliau plėtėsi. XIX a. čia jau buvo vienas stambiausių popieriaus fabrikų Vilniaus krašte. Po daugelio istorinių kataklizmų ir rekonstrukcijų ši įmonė pasiekė ir mūsų laikus: čia ilgai veikė Naujųjų Verkių popieriaus cechas, priklausęs „Grigiškių“ akcinei bendrovei.

Žemiau popieriaus gamybos įmonės tvenkinio upelis pradeda vingiuoti pro gilų, miškingą slėnį. Tai – tikras natūralios gamtos kampelis su stačiais mišku apaugusiais upės šlaitais, sunkiai pereinama jos vaga, gūdžiais eglynais. Dar žemiau slėnis praplatėja. Netrukus Turniškės upelis išsišakoja į dvi dalis: kairioji kriokliu krinta per aukštą akmeninę užtvanką, kerta Verkių gatvę ir nuskuba Neries link, o dešinioji dar kartą patvenkta ir yra virtusi tvenkiniu.

Riedėdami dviračiais žemyn palei Turniškės upelį, išvystame daugiau tvenkinių. Iš gido  sužinome, jog iš pradžių Verkių dvaro pastatai ir parkas su savita tvenkinių sistema susikūrė žemutinėje Neries terasoje. Tik 1700 metais vyskupui K. Bžostovskiui perkėlus rūmus iš Neries slėnio ant kalno, pamažu žemutinė dvarvietės dalis virto ūkine ir pramogine. Tvenkiniuose buvo auginamos žuvys, jie naudoti ir maudymuisi, plaukiojimui.

Apžiūrėję tvenkinius, senuosius Verkių dvarvietės pastatus: vilutę, malūnininko namą, oranžerijos liekanas, Verkių gatve grįžtame iki aukštojo Verkių kalno, kurį apsukame vakariniu šlaitu. Čia srovena pats mažiausias Verkių regioninio parko upelis – Verkė. Su savo mažaisiais intakais, giliais slėniais ir raguvomis – tai tikras civilizacijos nepaliestos gamtos kampelis, kurį stebėti – tikra atgaiva sielai. Aukščiau Verkės upelio žiočių kažkada būta dviejų užtvankų. Iki šių dienų yra išlikęs vandens kėlimo stoties pastatas su senuoju mediniu vandens ratu. Jį ir prie pat žiočių esantį vandens malūną projektavo garsus architektas Laurynas Stuoka – Gucevičius. Pačiame didžiausiame Verkių dvaro malūne dabar yra įrengtas alaus restoranas, dar išsaugojęs dalį senojo malūno interjero ir įrangos detalių.   

Užlipę ant prie malūno esančios užtvankos tiltelio ir pasiklausę krintančio vandens kaskados garsų, palei Verkės upelį sugrįžtame prie buvusių Verkių dvaro arklidžių pastatų, kur mūsų dviračių maršrutas ir baigiasi.

Apie dviračių žygių maršrutus medžiagos galima rasti internete. Beje, direkcija ketina išleisti specialų leidinuką, skirtą keliautojams dviračiais po Verkių regioninį parką.

 Lankytojų srauto Verkių (ir Pavilnių taip pat) regioniniai parkai susilaukia išties daug. Jeigu dviratininkų grupės nebūna itin didelės: 20, 30, na, 40 žmonių, tai į pėsčiųjų žygius, tradiciškai organizuojamus per išeigines dienas, susirenka net iki dviejų šimtų. Paprastai per metus surengiama keliasdešimt pėsčiųjų žygių, kaskart vidutiniškai suburiančių maždaug po šimtą dalyvių, jau neskaičiuojant ekskursijų atskiroms lankytojų grupėms, kolektyvams, moksleiviams... Ir tai tęsiasi jau daugiau kaip dešimt metų, taigi drąsiai galima sakyti, kad, ko gero, retos vietovės Lietuvoje tiek tūkstančių keliautojų dėmesio sulaukia. Beje, dalis žmonių šiuose žygiuose – ne naujokai ir jau yra išbandę visus lankytojams siūlomus maršrutus. Ir ne po vieną kartą, o po keliskart, kiekvienąsyk  atrasdami vis ką nors nauja savo širdžiai, atkreipdami dėmesį vis į kitas detales. Esama tokių žmonių, kurie, sukorę maršrutą dviračiu, nusprendžia jį dar kartą išmatuoti savomis kojomis. Juk, tarkim, neįmanoma dviračiais apvažiuoti visų Ežerėlių geomorfologinio draustinio ežerėlių ir pelkių, o pėsčiomis traukiama nuo vieno prie kito. Apeinami Gulbino ir Balsio ežerai, žingsniuojama palei Riešės upelį link jo įtekėjimo į Nerį, apžiūrimas Staviškių pilkapynas, senieji etnografiniai kaimai, šaltiniai, Verkės upelio ištakos... Na ir, žinoma, pėsčiomis apeinamas išskirtinis objektas, kuriuo nuo seno garsėja Verkių regioninis parkas. Tai – įžymiosios Vilniaus Kalvarijos.  

Pėsčiųjų žygiams po Verkių regioninį parką vadovauti direkcija pasitelkia sumanius ir prityrusius gidus: etnologę Nijolę Balčiūnienę, archeologą Kęstutį Katalyną, garsų botaniką Romą Pakalnį ir kt.

Lankytojus į žygius traukia ir tai, kad ekskursijos gamtoje  siejamos su tautos etnokultūrinėmis tradicijomis. Verkių parke kasmet organizuojamos tradicinės Rasos  šventės sutraukia tūkstančius žmonių, per Vėlinių žygį einama aplankyti pilkapių,  uždegti žvakelių, pagiedoti, o Pavasario lygiadienio šventės paprastai švenčiamos ant piliakalnio. Lankytojai tokius nestandartinius žygius ir ekskursijas labai :mėgsta: jų metu ir nuoširdžiai prisibendraujama, ir dainos ant piliakalnių nuskamba. Parko svečiai  skatinami  giliau pažinti, mylėti savo kraštą, jį saugoti ir puoselėti pagal senolių papročius.

Jau antrus metus Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija propaguoja naują pažintinio turizmo formą – pėsčiųjų žygius su šiaurietiškomis lazdomis. Parkas yra nusipirkęs šių lazdų ir nemokamai jas išnuomoja norintiems įgyti šiaurietiško ėjimo pagrindų. Naudojimosi šiomis lazdomis technikos žmones specialiai apmoko parko pasamdytas instruktorius. Mat lygioje vietovėje naudojama viena šiaurietiško ėjimo technika, kylant į kalną – antra, leidžiantis nuo jo – trečia. Užsiėmimai vyksta Verkių dvaro ir Vilniaus Kalvarijų teritorijose.   

Susidomėjimas šia ėjimo rūšimi nuolat auga. Nenuostabu – jis labai naudingas sveikatai, o kai dar suderinamas su realizuojamu pažinimo potraukiu – nauda būna dviguba. Tad ir skuba į užsiėmimus žmonės, visa, ką išmokę, sezonui atėjus, sėkmingai pritaikysiantys pažintiniuose žygiuose.

Patogūs parko keliukai ir miško takeliai – puiki galimybė išbandyti ir kitas alternatyvias keliavimo priemones. Smagu nuo kalniuko skrieti riedžiumi (segway) ar riedučiais. Žinoma, visų parko kampelių taip neišžvalgysi, bet patirti įspūdžiai atmintyje išliks ilgai. Tik svarbu nepamiršti , kad tikras keliautojas nekelia aplink save betikslio triukšmo ir be reikalo netrikdo laukinės gamtos ramybės.

Dalia Kurmilavičiūtė

Eko keliautojo atmintinė

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt